ASTA PRIKOCKIENĖ

Architektę-restauratorę ASTĄ PRIKOCKIENĘ kalbina Eglė Aleknaitė ir Rytis Mekiša
 

Dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su įvairiomis problemomis. Juk nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose dokumentuose gausu reglamentų, apribojimų… Ar Jums lengvai/sunkiai pavyksta rasti sprendimą tokiose situacijose?
Išskirčiau tris reglamentų ar apribojimų paveldinėse teritorijose grupes: pirmoji, susijusi su autentiškų pastatų išsaugojimu, antroji – su paveldinės aplinkos kaita, ir trečioji – skirta paveldo įstaigose dirbančių žmonių kontrolei. Pirmoji reglamentų grupė vertinguose objektuose, mano manymu, yra absoliučiai būtina, o antroji ir trečioji – daugiau susitarimo ar požiūrio reikalas. Gal mažiau su paveldu susijusiems žmonėms pasirodys keista, bet kiekvienas su senais pastatais dirbantis specialistas pats sau iškelia daug daugiau įvairių reikalavimų, nei tai gali padaryti kokie nors formalūs reglamentai. Retas kuris paveldinis pastatas Lietuvoje yra išlikęs nepakitęs nuo jo pastatymo laiko. Didžioji dauguma – ne kartą degę, atstatyti, perstatyti. Juose susimaišę daugybė stilių ir gyvenimo būdų. Todėl nėra ir negali būti tos vienintelės, pačios teisingiausios, visiems vienodai suprantamos ir priimtinos  restauravimo koncepcijos. Taigi, sunkiausia šiame darbe yra ne formalūs reglamentai ar apribojimai, bet savo paties  vienokio ar kitokio pasirinkimo motyvacija ir apsisprendimas.

Ar tiesa, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?
Manyčiau, tai yra architekto pasirinkimo reikalas. Projektavimas KPD saugomose teritorijose reikalauja tam tikrų papildomų žinių visumos, kurios negauni studijuodamas (studijas architektė 1981 m. baigė VISI) ir negali susikurti perskaitęs keletą knygų ar išklausęs keletą seminarų. Tai yra nuolatinis, pastovus darbas, pirmiausia su savimi. Kad jį dirbtum,  turi būti bent jau įdomu tai daryti. Reikia pripažinti, kad  Lietuvoje  KPD ir VSTT saugomos teritorijos neoficialiai yra tarsi paliktos už architektūros interesų ribos. Ilgą laiką buvo susiformavusi nuostata, jog darbas su paveldo statiniais  –  kažkas labai neaiškaus, kas nepatenka į kūrybos erdvę ir su kuo geriau neturėti jokių sąlyčio taškų. Gal taip ir būtų likę, bet aktyvus KPD ir VSTT teritorijų plėtimasis, naujų statybų apmirimas, tiesiog privertė daugelį architektų pamatyti paveldą. Deja, vien tik pamatymo ir KPD atestato šiam darbui nepakanka.

Nemažai Kauno senamiesčio pastatų yra labai prastos būklės. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?
Pradėti reikėtų nuo paprasčiausio supratimo, kad šiems pastatams reikia leisti gyventi, o kai ateina laikas, deja, ir numirti. Kartais tas gyvenimas gal ir nebus tobulas, gal  nenusiseks, bet negalima jame visko numatyti ir suplanuoti. Pati didžiausia bėda ta, kad paveldinius pastatus, kaip kokius indėnus, uždarėme į rezervatus, atėmėm jų gyvenimą, bet mainais neduodame nieko. Atskirkim tuos, kuriais tikrai reikia rūpintis, kurie vieni neišgyvens, o kitus paleiskim.

Kas, Jūsų nuomone, turi didesnę vertę: senesnių ar naujesnių laikų architektūros objektai?
Tai  klausimas iš serijos: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Niekada sau jo nekeliu  ir manau, kad, ypatingai kultūrinėje erdvėje, abi pozicijos vienodai svarbios. Buvau viduramžiais statytuose, iki šių dienų labai mažai pakitusiuose miesteliuose  ir  XX a. viduryje naujoje vietoje suplanuotame ir pastatytame mieste. Bet abiem atvejais viena dimensija labai greitai išsisemia. Todėl man daug įdomesnės erdvės, kuriose kalbasi pačių įvairiausių laikotarpių pastatai. Lietuvoje pastaruoju metu įsigali kažkoks labai keistas supratimas, kad KPD saugomose teritorijose negali atsirasti nauji modernūs statiniai. Kodėl? Kodėl šalia gotikos negali būti baroko, klasicizmo ar secesijos? Kodėl elgiamės taip, lyg būtumėm  paskutiniai Lietuvos gyventojai?  

Labai dažnai pastebiu, kad mano architektūros supratimas, susiformavęs dirbant su  įvairių šimtmečių ir stilių pastatais, gerokai skiriasi nuo požiūrio architektų, užsiimančių tik nauja statyba. Tyrinėdama ir norėdama suprasti XV – XX a. pradžios pastatus,  kiekvieną kartą privalau aiškintis jų statybos raidą, pastatymo aplinkybes. Ilgainiui architektūrinė išraiška, forma, technologijos, statybinių medžiagų panaudojimas man tapo ne darbo tikslu, bet ženklu, leidžiančiu nustatyti  savininko ar to meto bendruomenės gyvenimo būdą, pastato vystymosi etapus. Ši mintis neapleidžia ir  projektuojant naujus pastatus. Architektūra pasidarė ne estetine, bet tam tikro žmogaus ar epochos gyvenimo išraiškos kategorija. Todėl visada daug svarbiau ir įdomiau pasižiūrėti ir suprasti, o kas vis dėlto yra ten – kažkur giliau, kokią žinią mums perduoda seni statiniai ir ką mes paliksim ateities kartoms.

Kaip galėtų būti skatinamas kultūros paveldo pažinimas? 
Europos kultūros paveldo organizacija Europa nostra kasmet atrenka ir teikia apdovanojimus  geriausiai restauruotiems  paveldo objektams Europos šalyse. Šio renginio devizas – Pavyzdžio galia. Puiku, kai visuomenė iš specialistų sužino, kas yra gerai, kuo reikėtų sekti. Būtent todėl apdovanojami ne žmonės, dirbę prie konkretaus pastato, bet  restauruotas objektas. Jis pažymimas specialiu medaliu, kad kiekvienas, eidamas pro šalį aiškiai matytų – šio pastato sutvarkymas yra Europos specialistų pripažintas pavyzdys. Ieškokim tokių pavyzdžių, kabinkim ant jų savo pripažinimo ženklus, rodykim juos, kad visi žinotų ir matytų. Lietuvoje tikrai yra kuo pasidžiaugti.

Ar teko patirti užsakovo pažiūrų, išsilavinimo poveikį architektūrai, statomai saugomose teritorijose?
Manau, kad architektūra saugomose teritorijose yra tam tikra prabanga. Dažniausiai tai nėra buitinė ar išgyvenimo būtinybė. Todėl užsakovų pažiūros ar išsilavinimas kartais tampa naujų kūrybinių idėjų impulsu.

Ar tiesa, kad paveldui išsaugoti skiriamos lėšos dažniausiai – valstybinės? Juk didelė dalis paveldo objektų Lietuvoje priklauso savivaldybėms. Galbūt, Jums yra tekę dirbti tiek su privačiais, tiek su valstybiniais užsakymais. Kokie yra skirtumai?
Nežinau statistikos, kiek paveldui skiria valstybė ir kiek jo sutvarko privatūs investuotojai. Man teko dirbti ir su vienais, ir su kitais. Būna visokių niuansų, bet kažkokių esminių, sisteminių skirtumų negalėčiau įvardinti.

Ar Jums kaip kūrėjai reikia kažko atsisakyti projektuojant KPD prižiūrimose teritorijose? Ar būna sunku?
KPD prižiūrimose teritorijose reikia daug daugiau darbo ir pastangų. Kartais būna sunku. Bet būtent tada, kaip kūrėja aš daugiau gaunu, nei atsisakau.

Ar jums yra tekę pritaikyti istorinį objektą šiuolaikinėms reikmėms? Kokiais kriterijais vadovavotės, tai darydami?
Yra labai gražus Švedijos restauratorių guru Ove Hidemarko pasakymas, kad kiekvieno restauratoriaus pareiga – leisti pastatams oriai pasenti. Prancūzijos restauratoriai teigia, jog pastatui, kaip žmogui, svarbiausia sudaryti galimybę pačiam tvarkyti savo gyvenimą. Likti savimi ir būti nepriklausomu – man atrodo, tai svarbu ne tik žmogui, bet ir bet kuriam istoriniam objektui.

Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje šiandien skiriama architektūros paveldo priežiūrai, apsaugai?
Priežiūrai ir apsaugai – pakanka. Labai žiauriai dėmesio trūksta paveldo tvarkymui.

Viena iš elgesio su kultūros paveldu nuostatų skelbia jog, – neleidžiama, kad nauji priedai nustelbtų autentišką audinį. Ar realu laikytis tokios nuostatos, žinant šiuolaikinius užsakovų poreikius?
Nemanau, kad tai yra užsakovų poreikio bėdos. Kol miestas gyvena – nauji priedai, nauji pastatai, naujos erdvės yra absoliučiai neišvengiamas dalykas. Bet kuris organizmas, būdamas gyvas – keičiasi. Realiai, to kitimo, augimo sustabdymas yra mirtis. O aš labai norėčiau, kad mūsų paveldas kuo ilgiau būtų gyvas ir gyvybingas. Abejoju, ar įvairūs draudimai, apribojimai, reglamentai yra pats geriausias būdas paveldo tapatumui ir gyvybei užtikrinti.

Kokios architektūros name Jūs gyvenate?
Tarybinio laikotarpio.