LAS Kauno skyrius

Gintaras Čaikauskas

Architektas Gintaras Čaikauskas

Architektas Gintaras Čaikauskas

Kūrybos impulsų istorinėje aplinkoje apstu kaip ir gamtoje…

Menotyrininkė Inesa Kuliavaitė kalbasi su studijos „Architektūros linija“ vadovu, VGTU profesoriumi GINTARU ČAIKAUSKU (www.architekturoslinija.lt )

Dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis. Juk nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose susijusiuose dokumentuose gausu reglamentų, apribojimų… Ar Jums lengvai/sunkiai pavyksta rasti sprendimą tokiose situacijose? Su kokiomis kliūtimis teko susidurti dirbant? Galbūt galite plačiau papasakoti apie iškylančias problemas ar iliustruoti praktiniais pavyzdžiais?

KPD prižiūrimose teritorijose vyrauja išskirtinis kontekstas, galioja įvairūs teisiniai dokumentai, taigi – natūralu, kad projektavimo procesas yra vienaip ar kitaip reguliuojamas valstybės (beje, architekto profesija, pagal Europos nuostatas iš esmės yra priskirta prie vadinamųjų „reguliuojamųjų“ profesijų, nors, turbūt, niekas jau neprieštarauja, kad architektūra – tai meno sritis). Šis dualizmas ypač išryškėja kasdienėje darbo praktikoje, kai tenka spręsti ką nors konkrečiai.

Tačiau reikėtų prisiminti, jog paveldo apsaugos sistemos idėja atsirado, palyginus, neseniai. Matyt, iš esmės tai buvo savotiška reakcija į modernistinių tendencijų įsigalėjimą visose kūrybos srityse. Viena iš meno prigimtinių savybių, be abejo, yra inovacija, kūrėjo-individo siekis atkreipti dėmesį į save, įtakoti ir veikti visuomenę. Greičiausias ir efektyviausias būdas tai pasiekti – šokiravimas. Modernizmo filosofija rėmėsi istorinės patirties neigimu, kontrastingos kompozicijos principais. Naujosios statybos technologijos, gelžbetonio sukūrimas, masinio vartojimo prekių gamyba ir kiti ekonominiai pasiekimai buvo tiesiogiai susiję su naujos rinkos sąlygomis. Šie veiksniai betarpiškai atsispindėjo projektavimo ir statybos versle, ėmė keisti pačius meno vertybių sampratos pamatus. Naujos tendencijos iš esmės skyrėsi nuo nusistovėjusių tradicijų. Objektą suprojektuoti ir realizuoti pasidarė žymiai paprasčiau, greičiau. Po karo daugelyje  šalių (tame tarpe ir Lietuvoje) primestinai įsivyravusi socialinė politika ir ideologija sutapo su greita (ir pigia) masine statyba.  Buvo realizuota daug abejotinos vertės objektų, kurie vizualiai labai skyrėsi nuo nusistovėjusių vietinių tradicijų. Tada suveikė natūralus savisaugos instinktas, buvo pradėtos kurti įvairios priežiūros organizacijos, teisinio reguliavimo dokumentai. Karo sugriovimai tik sustiprino ir išryškino problemas. Pašalinti griuvėsius arba baigti griauti subombarduotus pastatus ekonomiškai (o tuo metu – net ir ideologiškai šalinti „tamsaus feodalizmo liekanas“) buvo labai patrauklu. Kartais nuo žemės paviršiaus dingdavo ištisi istoriniai miestų kvartalai ar net gatvės. Vietoje jų labai spėriai kilo „nauji, šviesios ateities“ pastatai arba liko atviros erdvės. Laisvėjant visuomenės sąmonei, žmonių nepasitenkinimas tokia ideologija peraugo į pasipriešinimą svetimai sistemai, įtakojo kylantį „Sąjūdį“.

Taigi, kiekvienas apribojimas turi dvi puses. Teigiamoji yra ta, kad nuosekliai gyvenimo raidai jis suteikia būtinos įtampos. Kita vertus, palaipsniui išryškėja radikalaus konservatyvizmo tendencijos. Tačiau tai vyksta daugelyje pasaulio šalių, kuriose bandoma vertinti ir saugoti kultūros šaknis ir palikimą. Vienintelis kelias, matyt, kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, yra sąmoningas lygsvaros palaikymas, tarpusavio dialogas, geranoriškumas, profesionalus atidumas, kūrybinis jautrumas. Tai yra sunkiai pasiekiami, o kartais – gal net ir visai neįmanomi dalykai, nes meno prigimtyje slypi siekis išsiskirti iš aplinkos, dominuoti, stebinti ir šokiruoti.  Meninė vertė ir emocinė įtampa dažniausiai kuriama būtent priešpriešos ir neigimo pagrindu. Esant tokiai situacijai, apsaugos sistemos tiesiog negali neegzistuoti. atsitiktinis, nepamatuotas sprendimas ar subjektyvus, vien tik meninėmis ar emocinėmis impresijomis paremtas veiksmas gali sukelti nepataisomų kultūrinių pasekmių.

Kita vertus, tokia vertybių samprata nebuvo privaloma ankstesniais laikais. Visiems gerai žinomi Vilniaus Arkikatedros ir miesto rotušės architektūrinės raidos ir perstatymų pavyzdžiai. Sunku įsivaizduoti, kokie jausmai tuomet apimdavo žmones, vykdžiusius darbus, kai vietoje egzistavusių statinių būdavo keliamos naujos sienos ir iš esmės keičiami vidaus bei išorės sprendiniai. Beveik kiekvienas senamiesčio pastatas yra apaugęs daugybe istorinių ir stilistinių sluoksnių. Įdomiausia yra tai, kad dabar būtent šie klodai ir laikomi bene didžiausia kultūrine vertybe. Įdomu stebėti kaip pastaruoju metu iš naujo pervertinama sovietmečio architektūra. Kokia visų šių objektų išliekamoji vertė ir tvarkymo bei autorinių teisių juridinė bazė? Tai – bene dar sunkesni klausimai, negu praeities paveldo apsauga. Juolab, kad egzistuoja ir ne mažiau svarbus žmogiškasis faktorius – gyvi, tebekuriantys autoriai.

Ar tiesa, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?
Projektavimas KPD saugomose teritorijos gal nėra tiesiogiai sietinas ar net proporcingas kūrėjo talentui. Aišku viena – bet kuris aktyvus žmogus natūraliai stengiasi, kad jo idėjos būtų realizuotos kuo laisviau, rezultatas atsirastų kuo greičiau, pasipriešinimas siūlomoms inovacijoms būtų kuo mažesnis. Apsaugos sistema, ginkluota įvairiais daugiau ar mažiau tobulais juridiniais dokumentais, aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, nenusistovėjusi vertybių skalė sukuria papildomus barjerus minties raidai, reikalauja žymiai daugiau kūrybinės energijos. Daugelis architektų gyvenime tiesiog pasirenka mažesnio pasipriešinimo kelius.

O kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?
Esu dėkingas dailininkams A. Švėgždai, P. Repšiui, D. Žemaitienei, architektui K. Abramikui, kurie nuo vaikystės nuosekliai formavo meninius įgūdžius. Vilniaus inžinerinio statybos instituto [VGTU, baigė 1985 m.] architektūros fakulteto profesoriai V. Kasputis, L. Ziberkas, V. Dičius, A. Dineika, A. Nasvytis savo idėjomis bei kūrybiniais pavyzdžiais padėjo suformuoti profesinius pagrindus, atskleidė specialybės paslaptis.

Ar studijų metu Jums teko klausyti kursų apie kultūros paveldą?
Studijų metu specialaus kurso apie paveldą neturėjome, tiesiog girdėjome apie tai kitų paskaitų metu, nagrinėdavome kursiniuose projektuose. Betarpiškai su šiais klausimais susidurti teko pradėjus realius darbus paskutiniaisiais studijų metais ir baigus mokslus, kartu su kolegomis A. Ambrasu, A. Trimoniu, A. Samukiene, A. Grigaravičiumi, S. Misevičiumi bendradarbiaujant Paminklų projektavimo ir restauravimo (PRPI) institute. Tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, nes po trejų metų perėjus į Miestų statybos projektavimo institutą (MSPI) (kur iš esmės ir turėjau dirbti pagal paskyrimą) projektuoti naujos statybos pastatų, į kultūros paveldą ir visas su juo susijusias problemas žvelgiau visai kitomis akimis. Šis požiūris išliko visam gyvenimui.

Ką vertinga matote sovietmečio architektūroje? Kaip  vertinate „Merkurijaus“ nugriovimą?  Gal ji apskritai bevertė (architekto A. Sprindžio pastatų perstatymo ir griovimo atvejai Kaune)?
Dalis vadinamosios „sovietmečio architektūros“ iškilo jau mano akyse. Teko asmeniškai pažinoti kai kuriuos autorius, tad negalėčiau šių procesų vertinti vienareikšmiškai. Architektai visais laikais reiškėsi kaip menininkai, dirbo fanatiškai atsidavę savo profesijai, nuoširdžiai tikėjo rezultatais, darė tai, kas tuo metu įmanoma geriausia. Vertinimas turėtų būti objektyvus, be išankstinių nuostatų. Dabar, esant kitoms ideologinėms, ekonominėms, technologinėms ir finansinėms galimybėms, siekiant privataus kapitalo atsiperkamumo, viskas atrodo kiek kitaip. Teoriškai kalbant – „švaraus lapo“ (tabula rasa) principas yra greičiausias, paprasčiausias ir pigiausias „rekonstrukcijos“ metodas, tačiau lengviausias kelias dar negarantuoja geriausio rezultato. Priešingai –  gausu pavyzdžių kai jautri rekonstrukcija, integruojant senas ir naujas struktūras duoda išskirtinius ir labai kokybiškus rezultatus.  Visuomet prieš kerpant reikia devynis kartus pamatuoti, o jau važiuojant su buldozeriais iškyla mažai kliūčių ar problemų: „prieš laužtuvą – nėra priemonių“ (protiv loma – net prijoma)…

Kokią įsivaizduojate šių dienų architektūrą istorinėse miestų vietose? Ar įmanoma tinkamai suderinti  paveldo ir šiuolaikinės architektūros interesus?
Šis klausimas yra perdėm idealistiškas. Man, kaip realiai prie kūrybos stalo sėdinčiam architektui, įsivaizdavimas reiškia galimybę realizuoti ką nors konkrečiai. Patirtis byloja, kad Lietuvoje įmanomi objektai istorinėse miestų vietose, tačiau – tai itin specifinis darbas, primenantis juvelyriką. Tik apsiginklavus geležine kantrybe, jautriai reaguojant į įvairiausius aplinkos veiksnius, įsiklausant į kontekstą, mylint detales – galima pasiekti tikslą. Visuomet egzistuos klausimas – ar šis rezultatas tenkins patį autorių, statytoją, vertintojus ir, galų gale, – visuomenę? Kita vertus, reikalingas labai emociškai imlus ir atsidavęs investuotojas, nesiekiantis tik vienpusiškos materialios naudos. Vadovaujantis tradiciniais, primityviais verslo interesais tokioje aplinkoje geriau nepradėti jokių darbų. Žiauru – bet tiesa. Turimi rezultatai tai patvirtino su kaupu.

Ar architektūros paveldas neriboja architekto kūrybinės laisvės? Gal jis duoda impulsų kūrybinėms idėjoms?
Viskas gyvenime ir kūryboje yra reliatyvu – kas vienam atrodo kaip pančiai, kitam – teikia malonumą. Kūrybos impulsų istorinėje aplinkoje apstu kaip ir gamtoje. Reikalinga tiksli „architektūrinė klausa“, norint juos išgirsti. Užsienio kolegos, atvykę pas mus savotiškai pavydi istorinės praeities. Sako – jums bepigu, turite gausybę kūrybinės atramos taškų, o jie dažnai priversti naujas idėjas „laužti iš piršto“.

Ar pritariate Kauno Nemuno salos urbanizavimui?
Dar prieš daugelį metų, kai Nemuno salos urbanizavimo galimybė buvo aptarinėjama tik žodžiais, o arenai intensyviai ieškoma vieta, rekomendavau vienam studentui panagrinėti šią aktualią teritoriją baigiamojo darbo temoje. Jo pasiūlyta sporto arenos koncepcija – gerokai įgilintas, švelniai iš žemės iškylantis kupolas, sferos segmentas siejamas su gamtinės kalvos įvaizdžiu. Šis pasiūlymas iš esmės tuomet buvo gana aštriai ir nepalankiai sutiktas vertinimo komisijos. Buvo nuomonių, kad temos, grindžiamos gamtinės aplinkos urbanizavimu yra  labai „eretiškos“ ir neturėtų būti nagrinėjamos net teorinėje plotmėje. Šiuo metu arena fiziškai jau funkcionuoja, kūrybinės pastangos įvertintos labai aukštai. Taigi, pritarimai arba nepritarimai yra labai subtilus ir santykinis dalykas.  Ateities vizijoms sukurti reikia rimtų mokslinių, analitinių studijų ir labai aiškaus apsisprendimo – taip arba ne.

Kokią įtaką turi Žalgirio arenos pastatymas Kauno Naujamiesčio paveldui?
Akivaizdu, kad visų naujųjų objektų abipus upės atsiradimas iš esmės pakeitė vietos charakterį. Miestų raida, aktyvi urbanizacija niekada nebūna indiferentiška. Tuščiose ar smulkesnių objektų vietose išaugę tūriai visuomet stipriai veikia aplinką. Visuomenė su tuo vėliau apsipranta arba ne, priklauso ir nuo jos poreikių bei erdvės suvokimo. Dalis žmonių mėgsta intensyvią miesto erdvę (city live), o kiti priešingai – nuo jos paprasčiausiai nusigręžia. Dalis visuomenės visuomet romantizuoja praeitį. Iš esmės – teisūs visi. Tai labai individualus pasirinkimas laisvės ir demokratijos sąlygomis. Jau projektavimo ir statybos metu apie tai vyko daug debatų, svarstymų, sulaužyta nemažai iečių. Tačiau gyvenimo realybė yra akivaizdi – tuomet nugalėjo ši pozicija. Reiškiamos skirtingos nuomonės dabar tėra tik subjektyvių minčių pavyzdžiai, tačiau jos labai reikalingos ateities supratimui formuoti. Mano manymu, aptarimai, lemiantys vienokius ar kitokius būsimus sprendimus turi labai aktyviai vykti iki projektų realizavimo. Jie turėtų būti žymiai atsakingesni, gilesni ir konstruktyvesni, grindžiami profesionaliomis studijomis, o ne tik asmeninėmis nuomonėmis ar vertinimais „iš akies: gražu – negražu“. Tai padėtų išvengti visuomenės susipriešinimo, padėtų sutaupyti daug kūrybinės energijos ir dažnu atveju netgi – lėšų.

 Ar jums teko patirti užsakovo pažiūrų, išsilavinimo poveikį architektūrai, statomai saugomose teritorijose?
Teko patirti, kad visi vienareikšmiškai supranta, jog investicija senamiestyje arba kitoje saugomoje gamtinėje teritorijoje, bent jau šalia jos – geriau, negu sąskaita banke. Butai tokiose vietose, nepaisant insoliacijos stokos, automobilių stovėjimo vietų stygiaus, energetinio efektyvumo trūkumų ir kitų naujai statybai „baisių“ problemų – rinkoje visuomet išlieka patys brangiausi ir paklausiausi. Dar daugiau – puikus ir greitas verslas yra statyti nebrangius, lengvai įperkamus objektus, iš kurių atsiveria „puikios senamiesčio arba žaliųjų šlaitų panoramos“.  Tai – pagrindinė šių dienų nekilnojamojo turto rinkodaros dalis. Neteko girdėti nė vieno investuotojo, kuris būtų nuogąstavęs – o kaipgi atrodys tie „pelningai parduoti žvalgos taškai“ atsigręžus į juos iš senamiesčio arba gamtinio parko pusės. Visi, turbūt, dar mena neseną istoriją apie importines dangoraižių vizijas priešais Gedimino pilį.

Yra tekę patirti ir dar keistesnių situacijų. Prieš keletą metų Mažosios Lietuvos istorijos muziejus organizavo architektūros konkursą senamiestyje esančio komplekso plėtrai. Mūsų natūraliai išjaustai, istorinės medžiagos studijų pagrindu suformuotai naujai, tačiau kontekstualiai motyvuotai koncepcijai – spręsti šį objektą kaip archetipinį aplinkos elementą – buvo skirta garbinga trečioji premija. Pirmąsias dvi vietas laimėjo aplinkai kontrastingi, saviraiškos idėjų inspiruoti stačiakampiai tūriai. Tačiau realybėje jau baigiamas statyti būtent archetipiškas tūris su šlaitiniu stogu. Įdomiausia tai, jog šį projektą kažkodėl realizuoja pirmos vietos laureatai, pasiūlę visai priešingą idėją…  Kol kas komentarų neturiu…

Ar tiesa, kad paveldui išsaugoti skiriamos lėšos dažniausiai – valstybinės? Juk didelė dalis paveldo objektų Lietuvoje priklauso savivaldybėms. Galbūt, Jums yra tekę dirbti tiek su privačiais, tiek su valstybiniais užsakymais. Jei galite – palyginkite ar pasidalinkite savo mintimis apie tokią patirtį?
Yra tekę susidurti su įvairiais atvejais. Esmė ta pati – ekonominiai projektavimo ir statybos kainų faktoriai yra labai svarbūs. Projektuotojų ir priežiūros įstaigų atstovų motyvacija, kad kultūros paveldo sfera yra svarbi – visiems puikiai žinoma ir suprantama. Galbūt, tai pirmasis realiai apčiuopiamas ilgamečio darbo rezultatas. Nepaisant to, daugeliu atvejų, ypač dominuojant privačiam kapitalui, ieškoma visokiausių būdų, kaip „atsipirkti mažiausiomis sąnaudomis“. Skamba keistai, bet sumanus projektuotojas gali pasinaudoti šia objektyvia galimybe pagerinti naujosios architektūros sprendinius, gindamasis nuo finansinio atsiperkamumo ir perdėto taupymo, motyvuodamas vienintele objektyvia priežastimi – paveldosaugos keliamais reikalavimais. Tai yra tikrai efektyvi ir dažnai vienintelė  „laukinį kapitalizmą“ realiai drausminanti priemonė. Gaila, bet nedaug pasitaikė savininkų, kurie prašė kuo geriau išsaugoti, atrasti, o gal net  „imituoti“(!) išlikusius paveldo elementus, suprasdami, kad jie gerokai kelia paties nekilnojamojo turto vertę.

Ar Jums kaip kūrėjui reikia kažko atsisakyti projektuojant KPD prižiūrimose teritorijose? Ar būna sunku?
Projektuoti tokiose teritorijose mano asmeninėje praktikoje pasitaiko nedažnai, tačiau turima patirtis iš anksto leidžia nusiteikti atitinkamai ir maždaug nujausti, kokie bus keliami reikalavimai vienoje ar kitoje vietoje. Žinoma, prisikūrus įvairių utopinių „supervizijų“, jų atsisakymas gali virsti kūrėjo asmenine drama. Galbūt, tai kam nors gali tapti ir rinkodaros ar net įvaizdžio dalis, deklaruojant, kad jis yra „nesuprastas menininkas, kurį visi skriaudžia ir žlugdo jo genialią saviraišką“. Iš esmės, tai gana subjektyvūs dalykai. Vienam įsiklausymas į aplinką gali būti aukščiausioji vertybė, o kitam – jis nepriimtinas iš esmės. Kaip sutaikyti šias priešybes? Visuomet žavėjausi Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sugebėjimu aukštą kokybę ir individualią saviraišką perteikti subtiliomis, intelektualiomis meninėmis priemonėmis, nesumenkinant paveldo reikšmės. Mano supratimu, ramus naujų formų komponavimas, savotiškai „praleidžiant į priekį“ išsaugotą istorinę architektūrą sukūrė unikalius architektūros pavyzdžius. Žinoma, jie nėra tokie atvirai deklaratyvūs, kaip, galbūt, šiais laikais to reikalauja verslo interesai, sunkiau pastebimi ir perskaitomi be specialaus pasirengimo. Gal tai siejasi ir su kūrėjų asmeninėmis charakterio savybėmis bei gyvenimo vertybių samprata.

Ar jums yra tekę pritaikyti istorinį objektą šiuolaikinėms reikmėms? Kokiais kriterijais vadovavotės, tai darydami?
Savo karjeros PRPI pabaigoje truputį prisidėjau projektuojant Trakų pilies atstatymą. Prieš kassavaitinę planuotę iš mūsų – jaunųjų specialistų – buvo reikalaujama ką nors žaibiškai suprojektuoti, pvz., medines pilies menių duris. Į mano nuostabą, kad norint tai padaryti reikia „ilgų ir gilių“ mokslinių tyrimų – atsakydavo, jog esame architektai, visi matėme senoviškas lentines duris ir turime mokėti jas nupiešti… Po tokių pareiškimų jau kuo skubiau perėjau dirbti į MSPI… Nepriklausomybės pradžioje teko dalyvauti Suomijos ambasados rezidencijos kūrybos procese Kalinausko gatvėje Vilniuje. Vietinio architekto (local architect) pareigos lėmė, kad rūpinausi paveldo išsaugojimo ir atgaivinimo dalimi, naująją reprezentacinę funkciją ir jos architektūrinę išraišką turėjau derinti prie istorinio pastato specifikos. Daug bendradarbiavau su mūsų patyrusiais restauratoriais, gamybos meistrais bei suomių užsakovais ir įvairių sričių projektuotojais. Malonu, kad projektas įgyvendintas, objektas sėkmingai funkcionuoja ir šiandien. Baigus darbus, svečiai oficialiai pareiškė, kad nors suomiai garsėja kaip puikūs naujos architektūros kūrėjai, bet mūsų restauravimo specialistai yra neprilygstami.

Kaip manote, kokią įtaką architektūros paveldas turi tolimesnei  architektūros kaip meno ir mokslo plėtotei?
Kiek esu susidūręs su paveldu, manau, kad tai neišsemiama tema mokslo tyrimams ir meninei kūrybai. Galima būtų palyginti su gamtos klodais. Žinoma, kiekvienas menininkas yra visiškai laisvas pasirinkti savo mūzas ir įkvėpimo šaltinius.

Kokio stilistinio  laikotarpio  architektūrai Lietuvoje skiriama mažiausiai dėmesio? Kokiai daugiausiai?
Prieš keliasdešimt metų vyravo nuomonė, kad architektūros vertybių skalės viršūnėje yra Lietuviškos gotikos periodas, o apačioje – eklektiškieji stiliai. Pokario (sovietmečio) architektūra tuomet dar tebebuvo įkyri kasdienybė. Įdomu stebėti, kaip pastaruoju metu pelnytai atsigręžta į vėlesniuosius istorinius laikotarpius, neužmirštas net kapitalusis stalininis neoklasicizmas. Menotyrininkai labai rimtai ėmėsi nagrinėti ir vėlesniojo sovietmečio laikotarpį. Tai – tikrai gera žinia.

Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje šiandien skiriama architektūros paveldo priežiūrai, apsaugai?
Mano supratimu – teisinė bazė yra pakankama, tačiau visa problema – jos įgyvendinimas. Reali apsauga reiškia rimtas investicijas ir specialistų darbą. Saugoti ir drausti yra viena, o realiai tvarkyti ir pritaikyti šios dienos reikmėms – visai kas kita. Manau, kad suderinti šiuos dalykus būtų įmanoma tik valstybei paskelbus, kad paveldas yra ne vien abstraktus kultūros reiškinys, bet ir neatsiejama ekonomikos dalis, pritraukianti investicijas ir duodanti realią naudą. Ekonomikos politika turėtų tai propaguoti ir skatinti. Kitu atveju, viskas ir toliau merdės gražių žodžių ir deklaracijų lygyje, bus kiršinama visuomenė, supriešinami saugotojai ir naudotojai. Sąstingis materialaus turto sferoje reiškia jo išnykimą, formali apsauga be realių finansų ir konkrečių darbų yra neįvykdoma.

Per pastarąjį šimtmetį visuomenės pagarba kultūros turtams gerokai sunyko, kokias išeitis siūlytumėte kovojant su vandalizmu ir gaisrais?
Visuomeninis turtas realybėje, liūdna konstatuoti, bet iki šiol dažniausiai reikšdavo niekieno turtą. Iki pastarojo šimtmečio sąvoka „visuomeninis turtas“ praktiškai neegzistavo. Sovietmečio nacionalizacijos procesai, ideologinė panieka privačiai nuosavybei, socialistinės visuomenės turto sąvokos atsiradimas – visa tai sugriovė turto priežiūros tradicijas, žmonės prarado savininkiškumo jausmą. Geriausia kova su vandalizmu ir gaisrais – tvirta šeimininko ranka. Priešingu atveju – būtina brangių įrenginių su stebėjimo kameromis, signalizacijomis, sprinkleriais, automatiniu gesinimu bei saugos tarnybomis sistema. Naivu tikėtis teorinės pagarbos, neįdėjus jokių pastangų.

Viena iš elgesio su kultūros paveldu nuostatų skelbia jog, – neleidžiama, kad nauji priedai nustelbtų autentišką audinį. Ar realu laikytis tokios nuostatos, žinant šiuolaikinius užsakovų poreikius?
Užsakovų, atstovaujančių privačiam kapitalui, poreikiai visais laikais buvo ir bus panašūs: kuo greičiau gauti galimai didesnį pelną. Panašu, kad čia įkalbinėjimų ar suvokto sąmoningumo tikėtis utopiška. Prabėgo nemažai nepriklausomybės metų, bet vargu ar kas šioje sferoje pagerėjo. Valstybė profesionalų rankomis privalo sukurti teisiniais aktais pagrįstą autentiško audinio apsaugos sistemą. Kita vertus, reikia aiškiai apsibrėžti ribas, kuriose bus saugomas autentiškas audinys, o kur įmanoma laisvesnė meninė raiška. Tose vietose atsakomybė už sprendimus iš esmės liktų autorių sąžinės reikalas, o rezultatus vertintų pati visuomenė ir rinka.

Koks yra Jūsų požiūris į pramoninės architektūros paveldą? Pvz., tušti ir apleisti stovi  ,,Kauno mėsos kombinatas”, ,,Kauno radijo gamykla”, ,,Vilko kailių gamykla”, ,,Lituanica”, ,,Drobės” f-kas Šančiuose, ,,Pieno centro” sandėliai – ką būtų galima su jais daryti?
Asmeniškai aktyviai dalyvavau „Lituanica“ kompleksui skirtame kūrybinių dirbtuvių konkurse. Daugybė architektų profesionaliai siūlė idėjas, kaip atgaivinti šią teritoriją, bet kol kas tai nesulaukė apčiuopiamo veiksmo. Matyt, dar nesubrendo atitinkamos ekonominės aplinkybės rimtoms investicijoms. Praūžusi finansinė krizė, sprogęs nekilnojamojo turto burbulas sustabdė daug analogiškų projektų. Išsivysčiusių šalių pavyzdžiai byloja, kad tokiose teritorijose po rimtesnės konversijos įsikuria kultūros parkai, parodų salės, komercijos centrai, net gyvenimui skirti loftai ir t.t. Gal dar neatėjo tam laikas.

Kaip galėtų būti skatinamas kultūros paveldo pažinimas?
Kultūros paveldo pažinimas yra neatsiejama žmogaus bendros kultūros, išprusimo ir išsilavinimo dalis. Savo šeimos, giminės, visos tautos istorijos žinojimas, vykusių ir vykstančių reiškinių tarpusavio sąsajų ir sąveikos supratimas bei vertinimas – natūraliai privaloma kiekvieno susipratusio piliečio sąmoningumo dalis. Tai turėtų būti skiepijama šeimose, aiškinama mokyklose, ugdoma studijų metu ir skatinama kasdienėje aplinkoje. Šios žinios suteiktų žmonėms daugiau savigarbos, pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi bei savo šalies istorija ir dabartimi. Identifikavimas savęs, kaip gilias šaknis turinčios šalies dalelės, būtų dar viena priežastis labiau susieti gyvenimą su gimtine, gal net sumažintų emigraciją. Ne paslaptis, kad aplinkos estetinė kokybė tiesiogiai veikia ekonominius procesus, įkvepia darbams. Praktiškai prie to prisidedame važinėdami po Lietuvą ir vykdydami „AKIM“ (aukštosios kultūros impulsai mokykloms) programą. VGTU AF magistrantūros studijose esu parengęs programą ir jau ne vienerius metus vadovauju kursiniam darbui „Kontekstas ir koncepcija“. Labai įdomu stebėti, kaip jaunieji kūrėjai bando perskaityti ir išgirsti iki jų dirbusių kolegų mintis, kaip reaguoja į aplinką ir kaip kuria naujas substancijas pasirinktose sudėtingose situacijose. Kartais jie taip įsijaučia į šias „žaidimo taisykles“, kad net vėlesniuose mokomuosiuose darbuose, kur reikia pademonstruoti saviraišką ir naujos formos valdymą tuščioje vietoje, jie užsispyrusiai tebeieško kontekstualių atramos taškų… Kita vertus, o gal pasaulyje nėra „tuščių vietų“?

Manau, reikalingas ir tam tikras papildomas suaugusiųjų žmonių švietimas, paveldo pateikimas turistams – tai galėtų tapti verslo dalimi ir reklama. Praeities bei dabarties architektūros pavyzdžiai galėtų tam puikiai pasitarnauti. Stiprų įspūdį paliko Ispanijos pavyzdys propaguojant A. Gaudi kūrybą. Valandinės turistų eilės būtent prie šių objektų – tai bene labiausiai įsimenantis Barselonos miesto įspūdis. Gaila, bet naujausios architektūros arealuose ten kol kas lankytojų taipogi nėra…

Kokios architektūros name Jūs gyvenate?
Jau apie dvidešimt metų gyvenu nepriklausomybės laikmečio statybos blokuotų namų kvartale. Erdvūs pastatai su terasomis ir vidiniais kiemeliais buvo realizuoti šalia Verkių parko.

Komentavimas baigtas.