JURGIS RIMVYDAS PALYS

Architektą, VDA KF Architektūros katedros profesorių JURGĮ RIMVYDĄ PALĮ kalbina menotyrininkės Simona Čižikaitė ir Brigita Rėbždaitė

Kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?
Mane kaip žmogų ir gal būt kaip būsimą kūrėją, visų pirma formavo vaikystės aplinka – namai, šeima. Augdamas inteligentų šeimoje, aplink save turėjau prieškarines knygas, enciklopedijas, albumus, itališkus aviacijos žurnalus, mane supo puikaus dizaino prieškario modernūs daiktai: baldai, stalinės lempos, radijo imtuvai, patefonai su „Columbia“, „Odeon“ firmų šlagerių plokštelėm, stilingi stalo įrankiai ir t.t. Namuose nebuvo nei akėčių ar vežimo ratų,  negainiojau ir karvelių kaip daugelis tuometinių vaikų. Namuose dažnai lankydavosi kunigai, dailininkai, skulptoriai… Manau, kad tai padėjo suformuoti tokį kaip ir atskaitos tašką „kas yra kas“. Iš studijų laikotarpio galiu paminėti dėstytojus, palikusius pėdsaką atmintyje – tai Ušinskas, Vaitys (tėvas), Stauskas, Jurkštas, Lukošaitis, Peras, Lukaitienė, Mikuckas, Kondratas, Abramauskas. Visi jie buvo be galo spalvingos asmenybės. Galėčiau ilgai pasakoti apie jų išsakytas mintis, frazes, spalvingas replikas. Kai kada paskaitos primindavo monospektaklį. Kai kurie vyresni dėstytojai dar patys studijavo Paryžiuje, Berlyne, Londone, Peterburge, jie dar turėjo tą „kvapą“ – prieškario inteligentijos kvapą. Tai buvo kitos prabos žmonės – asmenybės su vidine inteligencija. Mums iki jų toli.

Ar studijų metu Jums teko klausyti kursų apie kultūros paveldą?
Ne, nes mano studijų metu tokių dalykų dar nebuvo. Aš manyčiau, kad kultūros paveldo pajauta buvo manyje nuo vaikystės. Iš knygų, brėžinių, nuotraukų… Dar tada nelabai supratau kas yra ta architektūra, bet jau buvo kažkoks poveikis, paliktas pėdsakas. Man juokinga, kai architektai pešasi su paveldosaugininkais. Man ten atrodo taip viskas aišku, tiesiog matau kaip viskas turi būt, gal dėl to ir juokinga.

Ar architektūros paveldas neriboja Jūsų, kaip architekto, kūrybinės laisvės? Gal jis suteikia impulsų kūrybinėms idėjoms?
Neriboja absoliučiai. Man atrodo, kad kuo daugiau kliūčių, tuo yra įdomiau dirbti ir tuo įdomesnis gali gautis rezultatas. Nejaučiu jokios priešpriešos – nors pas daugelį kolegų tą tenka pastebėti. Galbūt čia veikia nuo sovietmečio likusi filosofija – „ant griuvėsių seno svieto naują pastatysim“. Nori tik plačių gatvių, baltų aukštų namų, ir tik kuo daugiau, ir tik va – kažkoks paveldas neleidžia. Tai kaip čia dabar yra? Juokinga ir pikta.

Kokią įsivaizduojate šių dienų architektūrą istorinėse miestų vietose? Kaip tinkamai suderinti paveldo ir šiuolaikinės architektūros interesus?
Suderinti galima. Naujoji architektūra istorinėje aplinkoje gali net išryškinti senosios vertę, praturtinti miesto audinį, užpildyti susidariusias spragas. Žinoma, yra vietų, kur negalima jokia nauja veikla. Svarbiausios yra dvi sąlygos: architektas, kuriantis istorinėje aplinkoje, turi būti jautrus ir susivokiantis, o paminklosaugininkai neturėtų užsidaryti nuo bet kokių naujų minčių. Turi vykti abipusė diskusija. Galų gale reikia turėti tą taip vadinamą „šeštąjį jausmą“. Grįžtant prie architektūros, būtina įsimint auksinę taisyklę – nekurti naujų dalykų senųjų vertybių sąskaita. Šalia senosios gali būti, kad ir moderniausia, ir kontrastingiausia architektūra, bet turi  tarpusavyje derėti ir viena kitą papildyti. Gali būti senas raudonų plytų bravoras, o šalia jo –  žalio stiklo aukštesnis pastatas. Jis didesnis, bet negožia. Svarbu rasti dermę, kaip muzikoje – saksofonas groja „ta-ta-ta-piuuu-bliumm“, paskui – „bum-bum“ bosas, paskui pauzė. Jie visai kitais tonais groja, bet negožia vienas kito – tai svarbiausia. Lygiai taip pat ir paveldosaugoje – tau gal nekyla noras kažką griauti ar užgožti, norisi išsaugoti, palikt nuotaiką, jeigu ji tau vertinga. Ga, tarkim, gatvėje nėra vertingos architektūros, bet yra nuotaika, gatvė tokia siaura, keista, veda prie Nemuno, net aprašyt sunku kokia ji. Neįvardinsi, kas ten vertinga – tiesiog jauti. O jei nejauti – esi nevykėlis, čia ir taisyklės nepadės.

Nemažai Kauno senamiesčio pastatų yra labai prastos būklės. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?
Kauno senamiesčio prastą būklę galima suprasti dvejopai. Pirma, tai fizinė būklė – kai pastatai apgriuvę, fasadai aptrupėję. Kitas aspektas, mano nuomone, kad beveik 80 procentų senamiesčio pastatų po sovietmečio neatsakingų ir primityvių rekonstrukcijų dalinai neteko buvusios vertės. Tą ne kartą esu minėjęs. Pavyzdžiui, išlikę gotikos laikų rūsiai, ant kurių buvo pastatyti caro laikų  pastatai ir jie vis dėlto turėjo tam tikrą vertę: fasadai puošnūs, pirmuose aukštuose nedidelės krautuvėlės su vitrinomis ir langinėmis iki žemės (kai kur įrengtomis gal ir vėliau), nestatūs skardiniai stogai – visa tai sudarė gan išbaigtos architektūros įspūdį, kad ir provincialaus, bet seno miesto įspūdį. Galų gale ir jų amžius apie pusantro šimto metų kėlė jų vertę. Per sovietines rekonstrukcijas medinės perdangos pakeistos gelžbetoninėmis, pakeistos pastatų planinės struktūros, išnyko visi vertingi vidaus elementai (laiptai, turėklai, durys, žibintai…). Išorė pakeista panaikinus pirmo aukšto vitrinas su langinėmis bei pirmųjų aukštų puošybą, o fasadų antrųjų aukštų dalis, kaip taisyklė, liko nepakeista. Dabar jie atrodo juokingai užkelti ant beveidžių pirmųjų aukštų, visur užstatyti tretieji aukštai – taip pat beveidžiai. Tokie pastatai vertingi nebent dėl to, jog stovi ilgą laiką toje pačioje vietoje, nepasikeitė galbūt jo plotis, ir atkartoja senąjį gatvės užstatymą. O pats jis vertės turi labai nedaug. Klausite, ką tuomet daryt? Aš siūlyčiau pirmiausiai objektus inventorizuoti ir tada pažiūrėt ar jie vertingi, ar ne. Jei turi pakankamai autentiškumo, tada turi likti, o tie minėti „beveidžiai“, išdarkyti, gali būti pritaikomi drąsioms rekonstrukcijoms. Matau dvi išeitis: daugiau autentikos turintiems pastatams gal net siūlyčiau atsisakyti to trečio pristatyto aukšto, taip pat atkurti senąsias pirmojo aukšto vitrinas, langines, grąžint senąjį žemesnį, skardinį stogą – tokį, koks ir buvo – grynojo stiliaus ir tuo bent išoriškai suteikti autentiškumo įspūdį. Kitas atvejis – tuos, kurie labiausiai sugadinti, reiktų rekonstruot labai drąsiai. Gal darant kavines, dėti daugiau stiklo apačioje, pakeisti antstatus. Reikėtų žiūrėti kiekvienu atveju atskirai. Tokių sudarkytų beveidžių namų kai kur eina ištisos eilės, pvz., J. Jablonskio gatvėje, jų pilna senamiesčio kiemuose.

Jau keletą metų netyla kalbos dėl to, ar reikia Kaunui aukštuminių pastatų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Kuri vieta, Jūsų nuomone, labiausiai tiktų jų statyboms?
Pirmiausia, ar Kaunui iš vis reikia tų „dangokrapščių“? Apie tai niekas nekalba. Kur miesto savastis? Jis kaip tik nėra aukštas, galbūt Kauno charakteris ir bus tai, kad jis nėra aukštas, nekeliamas iki begalybės. Bet vėlgi ir manęs neaplenkė mintis apie tai, kad Kaunas galėtų „kilti į viršų“. Prisimenu seniai – aš, A. Kančas ir kiti buvome juokais įkūrę tokią „Kauno dangoraižių mylėtojų draugiją“. Parašėm juokais peticiją, kad mums gamta sudarė teisę kilt aukštyn. Manėm, kad to reikia, bet, kai imi galvot kur padėt tą „dangokrapštį“, pradedi mąstyt, ar jis jau toks būtinas. Bet jei nuspręstume kitaip, kad vis dėl to reikia tokių pastatų, aš pritarčiau pasiūlymui aukštuminius pastatus statyti priešais Geležinkelio tiltą, kitoje „Pieno centro“ pusėje. Manau, atsižvelgiant į reljefą, ten tokie pastatai galėtų būti. Bet nebūtinai vienoje vietoje koncentruoti, tai reikėtų apmąstyti, erdviškai apžvelgti teritorijas. Ir, jei jau nuspręsta statyt aukštuminį, tai tegul „deda“, kad mažai nepasirodytų.

Per pastarąjį šimtmetį visuomenės pagarba kultūros turtams gerokai sunyko, kokias išeitis siūlytumėte kovojant su vandalizmu, gaisrais?
Dėl vandalizmo, „graffiti“ piešėjų – aš pripažįstu gatvės kultūrą, nesankcionuotus dalykus, man patinka gatvės muzikantai. Tačiau yra ribos – kai žmogus brangiais dažais dažo fasadą, o kitą rytą randa jį apipaišytą! O jei ateis mada  paišyt ant mašinų? Tai svetimo turto niokojimas, nelaiminčiau tokios „graffiti“ veiklos.

Koks yra Jūsų požiūris į pramoninės architektūros paveldą?
Teigiamas. Nors, sovietmečiu statyti pramonės pastatai, architektūriškai nėra labai vertingi. Yra daug kitų – senesnių ir įdomių, dar iš caro laikų išlikusių pramoninių objektų. Tarkim „Drobės“ fabrikas, raudonų plytų „Tilmansų“ gamykla, geležinkelio depas, buvusi alaus darykla Vilijampolėje, grūdų elevatorius Žemutinėje Fredoje, na, išskyrus pristatytus cilindrus, V. Žemkalnio projektuotas „Pieno centro“ kompleksas prie M. K. Čiurlionio tilto. Jie man atrodo turintys vertę ir geriausiai būtų jiems gražinti senąją funkciją, o, jei to padaryti negalima, tada išsaugoti jų pavidalą, kad iš jų nebūtų paliekamos tik iškamšos. Ta pasaulinė mada, kai buvusius pramonės objektus pritaiko tik viešbučiams ar meno centrams, man ne visai priimtina. Mieste turi būt visko: ir bravorų, ir elektrinių, ir prieplaukų, ir grūdų elevatorių, ir gyvenamų vilų, ir teatrų, ir viso kito. O jei mes viską išgryninam, uostus iškeliam, paliekam tik sodelius su tulpėm prie gyvenamų namų, – man tai nuobodu, lėkšta. Tarkim, ,,Lituanicos“ pastatas – jame senoji funkcija jau nebegali veikti, o architektūriškai jis nėra vertingas. Tada galima su juo kažką padaryti, bet reikėtų išsaugoti jo vertingąsias savybes. Pavyzdžiui, jei likęs koks angaras, atraminė konstrukcija, įdomi danga, raudonų plytų kontraforsai – tai turėtų likti, nereikia dengti ar slėpti. Jei liko kokios gamyklos kaminas – negriauti, pritaikyti, tarkim, reklamai, arba išsaugoti kaip skulptūrinį elementą. ,,Pieno centro“ sandėlių viduje išlikusios didelės erdvės, raudonų plytų sienos ir stambios, medinės kolonos, sijos, tiesiog medžio simfonija. Ten daryti, pvz., viešbutį būtų nesąmonė, nes reikėtų viską išardyti, pertvarkyti ir taip savastis dingtų. Reikėtų daryti tai, kam tokia erdvė tinka: gal biblioteką, gal aludę, gal parodoms tinkamą erdvę. Tad dar kartą pasikartosiu – jei buvusiems pramonės objektams neįmanoma grąžinti tikrosios funkcijos, – galima kažką keisti, bet nesugadinant pastato vertingiausių bruožų.   

Kokios architektūros (stiliaus) name Jūs gyvenate?
Nuostabiausiame, fantastiškos architektūros – sovietiniame, blokiniame name.

Koks Jūsų požiūris į medinę Kauno architektūrą ir jos išsaugojimą?
Man ji labai patinka, tai dalis Kauno charakterio. Bet tik ne Vilijampolės lūšnos, ne šiuolaikinės sodininkų namelių karikatūros. Aš kalbu apie rimtą, gerą, tikrą medinę architektūrą. Pirmiausia, ji yra tikrai ekologiška. Smagu žiūrėti į karkasinį plačiom vertikaliom lentom apkaltą statinį. Nemažai Žaliakalnyje yra prieškarinių dviejų aukštų medinių kelių butų namų. Tvarkingi, proporcingi – miela žiūrėti. Tikras savaiminis minimalizmas. Yra ir vilų – pusiau kurortinių, su bokšteliais – tai turėtų išlikti, būti saugoma. Galų gale, tai pati nuotaika, tarkim – Vydūno alėjoje, kur nemažai medinukų likę. Ne lūšnos, bet gražūs mediniai namai, vilos. Medžių alėjos, reti praeiviai, langinės, gėlės balkonuose, eini ir galvoji – kaip ten žmonės gyvena. Tai sudaro tokią miesto dvasią, tam tikrą aurą. Labai gaila prarastos medinės pramonės architektūros. Antai Vilijampolėje, Volfo alaus daryklos teritorijoje, buvo du milžiniški mediniai sandėliai su masyviom medinėm konstrukcijom ir puošybos elementais, ir, nors tai buvo ypač vertinga, juos nugriovė. Buvo toks „Lietūkio“ sandėlis Vytauto prospekte – didelis medinis angaras – ir tą nugriovė.  Dar Šančiuose, Juozapavičiaus prospekte buvo caro laikais statyti, tokie kaip barakai – vieno aukšto, aukštis kokie keturi metrai, stilingi ir proporcingi, langai aukšti, kokių trijų metrų, viskas buvo juose daryta pagal puikių caro inžinierių projektus, bet ir to nebėra. Nesupranta žmonės, kad tai vertinga ir nugriauna, o po to stato juokingus užmiesčio „sodnamius“ –  medinės architektūros karikatūras. Kas tai – gal valstietiška prigimtis?