Draugiška Kauno miesto erdvė

Austė Zdančiūtė

Menkai pažįstamame mieste sakome: „šis miestas man patinka“ arba „čia norėčiau gyventi“. Kodėl vienas miestas patrauklesnis už kitą? Ar egzistuoja bendras miesto atmosferą apibrėžiantis vardiklis?

„Miesto atmosfera“ – abstraktus ir kiek subjektyvus dalykas. Atvažiavę į svetimą miestą, stengiamės jį pajusti, perprasti jo atmosferą, suvokti gyvenimo tame mieste ritmą. Tačiau miesto erdvė – tai ir uždara teritorija, kurioje gyvena ir veikia vietinės bendruomenės. Miestas – ne tik fizinis objektas, gatvių ir statinių maišalynė. Miesto erdvę, jo naratyvus, emocinę patirtį kuria žmogus.

 Trumpam patirti Kauno erdvių atvykau ir aš. Man „pasitaikiusi“ Kauno atmosfera (o galbūt jausmas, kurį apie miestą susikūriau pati) paliko įspūdį. Jaukią atmosferą kūrė pasitaikiusi saulėta saulėta diena. Miesto kvapai, gatvių raizginio raštas, pastatų formos ir raštai… Apšviesti sidabriniai voratinkliai, saulės spinduliai, išryškinantys dulkių ornamentus ant neplautų medinių langų… Aplankiau Šančius.

Šančiai – tai rajonas dešiniajame Nemuno krante, kurį sudaro dvi dalys – Aukštieji ir Žemieji Šančiai. Rajonui jau daugiau nei keli šimtai metų – Šančių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas XVIII a. pradžioje [1]. Mikrorajono pavadinimo istorija siekia XIX a. pradžią, kuomet Kaune su savo armija lankėsi Napoleonas. Per Nemuną persikėlę prancūzai čia pastatė įtvirtinimus, kuriuos prancūziškai vadino chantier – „statinys“, o vokiškai tai skambėjo Schanze – „apkasas, pylimas“. Didžiausia mikrorajono gatvė ir pavadinta Prancūzų – šiuo keliu Napoleono kariuomenė keliavo į Vilnių [2].

Šančiai išsiplėtė XIX a. viduryje, kai Kaunas tapo gubernijos centru ir buvo nutiesta geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atšaka į Virbalį. Carinės Rusijos metais Šančiai garsėjo kaip pramoninis priemiestis, kuriame gyveno ten įsikūrusių fabrikų ir dirbtuvių darbininkai. Tarpukariu Šančiai buvo didžiausias ir vienas sparčiausiai besiplečiančių Kauno priemiesčių. Žemieji Šančiai prie miesto buvo prijungti 1919 m., Aukštieji – 1932 m. Sovietinės okupacijos metais Šančių teritorijoje buvo įsikūrę rusų armijos daliniai [3].

Istorijos namų darbą atlikau. Dar lenda į galvą įvairūs stereotipai, susiję su šiuo Lietuvos miestu. Ne kartą teko nugirsti iš lūpų į lūpas keliaujančių nuomonių apie Kauną. Vieni (gali būti, kad dažniausiai kauniečiai) su pasididžiavimu linkčioja: Kaunas – vienintelis „tikrai lietuviškas miestas“. O dar visai neseniai, tarsi siekiant motyvuoti galimai gyvenimu šiame mieste nusivylusius miestiečius, miesto stenduose akis badė užrašas: „Ir Kaune gyventi galima“. Kitiems Kaunas – vis dar „laikinoji sostinė“. Visai neįkvepiantis epitetas, galvoju. Beje, panašiai, matyt, mąsto ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto programos vadovai. Atsispyrę į užstrigusį praėjusio šimtmečio Kauno apibūdinimą, jie sugalvojo naują šaukinį: „(Con)temporary capital“ – „Šiuolaikinė sostinė“. Tad kultūrinis aspektas miestui tampa labai svarbus.

Kaune lankiausi po ilgos pertraukos, vidury geltono rudens. Galvoje vis dar spietėsi minėti stereotipai. Nuojauta kuždėjo, kad yra ir dar kažkas. Ir tikrai – gaivaus vėjo gūsis paliko gerą įspūdį. Miestas pasirodė įkvepiantis savo paprastumu. Žalia, jauku, draugiška: ore tvyro man, vilnietei, neįprasta, atmosfera – tokia paprastutė, kaip dukart du. Paprastumas sklinda iš nosies neužrietusių žmonių – sutikti gatvėje jie noriai ir su polėkiu pasakoja apie savo namus. Paprastumu, tačiau ir kūrybingumu alsuoja Kaunas, iškart man topteli. O juk kūrybingo miesto elementų ir atvykau ieškoti. Tarsi menas ir kultūra čia būtų „ne tik galerijose ir ne tik sekmadieniais“ [4].

Kultūriniai Šančių rajono naratyvai

Kūrybingo miesto veidą kuria tame mieste gyvenantys išradingi žmonės. Vienas jų – jau aštuonerius metus Kaune, Šančiuose, skaičiuojantis airių kilmės menininkas ir kuratorius Edas Carrollis. Kartu su tekstilininke Vita Gelūniene jie yra kelių sėkmingų bendruomenės meno ir meno viešose erdvėse projektų autoriai. Menininkų ir kuratorių projektas „Miesto tyrimai: viešumo patirtys. Draugiška zona“[5], 2011 m. tapo kūrybingos Šančių bendruomenės varikliu, o vietiniai Šančių gyventojai sėkmingai skatinami dalyvauti kuriant juos supančias kūrybines ir kultūrines erdves. Šis projektas tapo ir Tarptautinės Kauno bienalės dalimi, tad, kaip ryškus kūrybinio miesto elemento pavyzdys, yra svarbus visam Kauno miestui. Projekto metu gimė (arba atgimė) ne viena pamiršta Šančių erdvė.

 

2013 m. pora ėmėsi valyti buvusius raugintų kopūstų sandėlius, XIX a. priklaususius kareivinėms. Teritorija, miestiečių vadinama „Kopūstų skersgatviu“, driekiasi Suomių gatvėje, netoli buvusio turgaus. Skersgatvyje išlikę raudonų plytų statiniai – buvę raugintų kopūstų sandėliai. Sovietmečiu čia plytėjo sąvartynas, praeiviai ir vietiniai gyventojai čia mesdavo šiukšles, o naktį ši teritorija būdavo neapšviesta. Tad „Kopūstų skersgatvis“ šančiškiams visada asocijavosi su užterštumu ir nesaugumo jausmu. Vitai Gelūnienei ir Edui Carrolliui pavyko užmegzti ryšį su vietiniais gyventojais. Atsižvelgę į jų vizijas bei susieję savo veiklas su jų pasakotomis istorijomis, menininkai užkūrė meninių įvykių varikliuką. Pirmiausiai kuratoriai ėmėsi teritorijos tvarkymo – surengė talką. Teritorija buvo kruopščiai ištirta, įvertinta, ar tikrai gyventi joje ir imtis veiklos nėra pavojinga. Sutvarkius aplinką, skersgatvis pasikeitė neatpažįstamai. Iškart po talkos čia imtasi organizuoti įvairius meninius veiksmus, akcijas, rengti gyventojų bendruomenės susibūrimus, diskusijas. Vėliau įkurta kūrybinė stovyklavietė – pastatytas pripučiamas baltas namelis „Draugiška zona“, vyresni ir jaunesni bendruomenės nariai kartu nupiešė teritorijos žemėlapį. Stovyklavietėje ne tik inicijuojami įvairūs pilietišką sąmoningumą skatinantys veiksmai ir meninės akcijos („Gėlių salionas“, „Monumentas šiukšlėms“, „Kopūstgalvio cirko“ kūrybinės dirbtuvės, stalo žaidimas „Vieną kartą Šančiuose“ ir t. t.), bet ir diskutuojama svarbiais gyvenimo mikrorajone klausimais. Atsižvelgiant į vietinių gyventojų siūlymus ir vizijas, bandoma ieškoti būdų, kaip apleistas Šančių erdves vėl paversti naudingomis rajono gyventojams. Interviu laikraščiui „Kaunas pilnas kultūros“ [6] Edas Carrollis aiškina norintis, kad „bendruomeniniai projektai prieš srovę kapstytųsi ne kiekvienas atskirai, o irtųsi drauge – kad sukurtų bendrą ekosistemą“.

 

 

Į Kauną važiavau ieškoti kūrybingo miesto pėdsakų. Esu girdėjusi apie Šančių kioską. (Vėl Šančiai ir vėl tarsi tame pačiame dirvožemyje išauginta iniciatyva!) Šančių kiosko iniciatyva – tai dar vienas įrodymas, kad vienas svarbiausių dalykų kūrybinio miesto raidoje yra kultūros operatoriai – asmenybės, savotiški vietiniai kultūros prometėjai.

Architektė Kotryna Valiukevičiūtė ir sociologas Arnoldas Stramskas – Šančių kiosko idėjos sumanytojai. Persikraustę gyventi iš Vilniaus Užupio į Kauno Šančius, kultūros aktyvistai ėmė brandinti mintį čia įkurti naują viešąją traukos erdvę, kuri galėtų tapti kultūros centru bei taip suvienyti rajono bendruomenę. Ši idėja buvo išvystyta aktyvistams dalyvaujant jau aprašytame projekte „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“.

Šiandien Šančių kioskas, nedidelis turkio spalvos namelis, yra bendra šančiškių nuosavybė. Jo istorija vingiuota. 1994 m. statinėlį sukonstravo vienas kaunietis ir pastatė Savanorių prospekte. Verslininkas klientams siūlė įprastą kiosko prekių asortimentą – kramtomąją gumą, alų, cigaretes. Anuomet kioskas buvo ir susibūrimų vieta. Panašūs kioskai stovėdavo gyvenamųjų namų rajonuose. Vietiniai iš aplinkinių namų čia ateidavo ne tik šio to nusipirkti, pasidalinti nuogirdomis apie kaimynų gyvenimą, bet gal net kokio planelio suregzti.

Kotryna Valiukevičiūtė ir Arnoldas Stramskas, tyrinėdami mikrorajono gatveles ir bendraudami su vietiniais gyventojais, nusprendė Šančiuose sukurti naują kultūros erdvę. Tik vietiniu kultūros centru tapo ne koks šiuolaikinis parduotuvių pasažas, o į naują vietą perkeltas ir atgaivintas kioskas, dabar jau vadinamas tiesiog Šančių kiosku. Kioskas pūpso Antano Juozapavičiaus prospekte, stovėjimo aikštelėje šalia „Maximos“. Šančių keistuolis ir teritorijos sargas Rafaelis sugalvojo, kaip kioską nuspalvinti – taip prasidėjo namelio atnaujinimo projektas. Šančių kiosko inauguracijos metu renginio dalyviams buvo pasiūlyta už simbolinę kainą įsigyti Kiosko akcijų ir taip tapti šios naujos kultūrinės erdvės savininkais. Tarp dabartinių kiosko akcininkų yra ne tik Šančių gyventojai, bet ir užsienio menininkai, kultūros aktyvistai. Šančių kioske ir aikštelėje šalia jo vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės, rengiamos parodos, koncertai, savaitgalio turgeliai, pristatomi šančiškių organizuoti renginiai, vyksta diskusijos. Tai nauja susibūrimų vieta rajone, tiesa, aktyvesnė šiltuoju metų laiku. Ši draugiška iniciatyva suteikė kūrybinį impulsą Šančių gyventojams – galbūt panašiu veiklumo ir bendruomeniškumo virusu užsikrės ir kiti šančiškiai, o Šančių kioskas, kaip tikisi Kotryna Valiukevičiūtė, taps tarsi į vandenį įmestu akmeniu, paskleidusiu kūrybinius ratilus [7].

Dvi naujos kultūrinės erdvės, besikurianti draugiška ir kūrybinga bendruomenė – visa tai iniciatyvos, kylančios „iš apačios“, iš paprastų žmonių, kuriems rūpi, kaip jų aplinka atrodys ateityje. Tačiau džiaugtis dėl Šančių skatina ir dar kai kas. Privatus verslas čia taip pat palieka draugišką visuomenei įspaudą. Juozapavičiaus prospekte, netoli XIX a. kareivinių, sutikau šančiškę Gražiną. Ji gyvena dabar renovuotame buvusiame kareivinių komplekso name – „pulkininkų rezidencijoje“, kaip pati vadina. Gražina šneka, kad seniau būdavo baugu net prisiartinti prie buvusių kareivinių pastatų, kurie gąsdino lyg seni vaiduokliai – apleisti ir tamsūs. Kareivinių kompleksas čia stovi nuo XIX a. 9–10 dešimtmečio. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kareivinių pastatai perduoti valstybei, tačiau investicijų sulaukė tik neseniai. 2008 m. kareivinės privatizuotos ir po truputį imtasi pastatų renovacijos [8]. Į neseniai įrengtus modernius būstus gyventi keliasi kūrybiškos prigimties naujakuriai. Kareivinių patalpos išnaudotos ne tik šiuolaikiškiems gyvenamiesiems plotams, šiuose pastatuose įrengtos ir komercinės patalpos, kur verslą kuria socialiai atsakingos įmonės, atidaromos ekologiškų prekių, dizaino, gėlių parduotuvėlės.

Ne visiems miesto gyventojams Šančių mikrorajonas atrodo žavus. Sklando istorijos apie tai, kad gerokai apleista industrinė miesto dalis nėra pati saugiausia. Kauno gyventojai vis dar baidosi atklysti į Šančius. Tačiau šiame mikrorajone vykstantys urbanistiniai, o ypač kultūriniai pokyčiai nuteikia optimistiškai. Mieste įgyvendinami eksperimentai – tarsi savotiškos kultūrinės provokacijos, skirtos pažvelgti ne tik į naujus objektus (pavyzdžiui, kioską), bet ir į pačią miesto erdvę kitomis akimis.

Miesto erdvė nėra neutrali, joje gyvendamas ir veikdamas žmogus transformuoja miesto teritoriją, keičia miesto įvaizdį ir suvokimą. Tai, kad pastaruoju metu Kaune jaučiami teigiami pokyčiai, labiausiai lemia čia gyvenantys talentingi ir kūrybingi žmonės – globalaus pasaulio piliečiai. Šančiuose gyvas kūrybiškas intelektualus žmonių tinklas paverčia pavojingą miesto dalį kūrybiška ir žmonių tarpusavio ryšius stiprinančia erdve. Straipsnio pradžioje kalbėjau apie Kauno orą, atmosferą. Meno teoretikas Nicolas Bourriaud, kuravęs šiųmetinę Kauno bienalę ir Kauną stebėjęs kaip pašalietis, taip pat reziumuoja: „Kaune kuriama energija siunčia stiprų signalą ateičiai“. Jaučiu, jog ir pati norėčiau tarti: „čia gyventi norėčiau“.

 

VDA UNESCO katedros Kultūros vadybos ir kultūros politikos specialybės magistrantė

Linos Jonikės ir Austės Zdančiūtės fotografijos

Išnašos:

1. Žemieji Šančiai. Prieiga internetu: http://www.myliukauna.lt/lt/apie-kauna
2. Ten pat.
3. Ten pat.

4. „Ed Carroll apie meną ne tik galerijoms ir ne tik sekmadieniais”, prieiga internetu: http://pilnas.kaunas.lt/kultura/ed-carroll-apie-mena-ne-tik-galerijoms-ir-ne-tik-sekmadieniams/

1. http://www.bienale.lt/2013/lt/naujienos/sanciai-draugiska-zona/

6. „Ed Carroll apie meną ne tik galerijoms ir ne tik sekmadieniais”, ten pat.

1. Akvilė Razmarataitė, „Šančių kioskas: kai praeitis virsta ateitimi“, prieiga internetu: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/sanciu-kioskas-kai-praeitis-virsta-ateitimi-409102
2. Nijolė Steponaitytė, „Kauno I Žemųjų Šančių karinis miestelis (Šančių kareivinės)“, prieiga internetu: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1551