LAS Kauno skyrius

Jungtis per Nemuną miestovaizdžio kontekste

Jungtis per Nemuną miestovaizdžio kontekste

VDA Kauno fakulteto doc. dr., architektūrologė Vaida Almonaitytė-Navickienė

Pastaruoju metu miesto architektūrinis cechas kviečiamas dalyvauti tiltų konkursuose. Jų rezultatai generuoja kelias pastabas, kuriomis norisi pasidalinti. Tilto sąvokos išaiškinime literatūrine ir semantine prasme užkoduota jungtis. Tad konkurso tikslas: „atrinkti Projektą, pasiūliusį tinkamiausius Jungties Projekto sprendinius, atitinkančius urbanistinių, kraštovaizdžio ir funkcinių aspektų, išvardintų šiose sąlygose ir jų prieduose, reikalavimus“[1], − yra įkvepiantis ir taiklus. Perfrazuojant, reikia suprojektuoti jungtį, atrandant pastarąją tarp architektūrinės, meninės idėjos ir konstrukcijos, bei suformuojant naujadaro ryšį su kontekstu. Konkurso rezultatai rodo, kad jungties jungtis jungtyje yra sunkiai įgyvendinama užduotis, nes reikia patirties ir žinovystės, architekto bei konstruktoriaus susikalbėjimo, ypač miestovaizdžio verčių pajautos.

Lietuvos Teritorijų planavimo įstatyme (žr. Lietuvos teritorijų planavimo įstatymas 1995 (aktuali redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.)) galima aptikti vartojamas šias aktualias sąvokas: urbanistinė struktūra, erdvinė struktūra, erdvių išdėstymo struktūra, erdvinis vystymas. Tačiau įstatyme nė vienos iš šių sąvokų reikšmė nėra apibrėžta, o žodžių įvaizdis, kompozicija, miestovaizdis ar forma įstatyme nerasime. Žodis formavimas vartojamas politikos, gamtinio karkaso, saugomų teritorijų sistemos, kraštovaizdžio, žemės naudojimo teritorinės struktūros, žemės sklypų, bendrųjų sprendinių formavimui nusakyti – jokios sąsajos su urbanistine miesto forma (išskyrus – su kraštovaizdžiu). Taigi įstatyme vartojamų sąvokų reikšmių ribos, kryptis, turinys iš anksto nustato miestų bendrųjų planų kokybę urbanistinės formos aspektu – ji tiesiog nenagrinėjama. Ilgai brandintas Lietuvos Respublikos architektūros įstatymas (aktuali redakcija nuo 2017 m. birželio 20 d.) šiek tiek pasistūmėjo apibrėžiant sąvokas. Apmaudu, tačiau miestovaizdis vėl liko nuošaly. Tad architektų santykis su miestovaizdžiu nėra reglamentuojamas, esą: tai savaime suprantamas, alma mater išugdomas suvokimas. Iš patirties galima teigti, jog sąvoka dažnai operuoja mokslininkai ir tyrėjai (K. Lynch, L. Munford, G. Cullen, Z. Daunora, T. Grunskis ir kiti), o architektai jos vengia. Taip formuojasi takoskyra tarp architektūros mokslo ir jos praktikos bei reglamentavimo. Nors idealiu atveju mokslas turėtų praturtinti ir praktiką, ir įstatymą. Šis tarpeklis akivaizdus pėsčiųjų tilto per Nemuną konkurso sąlygose, nes iš projekto konkurso uždavinių, iš vertinimo kriterijų, kuriais vadovavosi kompetentinga komisija, miestovaizdžio sąvoka eliminuota.

Žvelgiant iš mokslo pozicijos miestovaizdis (townscape) yra struktūrinė miesto dalis, kuriai būdinga erdvinės ir plano struktūros, užstatymo aukštingumo bei architektūros įvaizdžio vienovė[2]. Rober Cowan teigimu[3] miestovaizdis yra urbanistinė forma ir jos vaizdinė išraiška; dalis miesto, kuri telpa viename regėjimo lauke. Tad formuojant miestovaizdį yra labai svarbu atsižvelgti į žmogaus regėjimo lauką, buvimo vietą ir aplinkos turinį.  Kitaip tariant, miestovaizdžio formavimo rezultatai didžiausią įtaką turės mūsų regimam vaizdui. Kodėl Kauno Senamiesčio vaizdas nuo Aleksoto šlaitų yra tapęs miesto vizite kortele-atvaizdu nuo kartografo Tomo Makovskio graviūros XVII a. pradžioje? Todėl, kad viduramžių miesto siluetas ir panorama, akimis regimi iš šios vietos yra kone tobuli: justi miesto geometrijos ritmas ir būtis upių santakoje. Šios įvaizdintos Kauno ikonos link pastaruoju metu keliauja net trys stambūs objektai: Mokslo sala, M. K. Čiurlionio koncertų centras ir pėsčiųjų tiltų jungtis. Tiltai braunasi į vizualaus miesto upių santakos prototipo tašką, esantį Nemuno salos smaigalyje. Pastatų ir tiltų kompozicija sukurs naują, XXI amžiaus miestovaizdį lauke, regimame nuo santakos iki salos pakraščių, kartu apimdami Žaliakalnio šlaitus. Galima daryti prielaidą, jog tai bus ryškiausia minėto Kauno miestovaizdžio segmento transformacija per kelis šimtus metų.

Miestovaizdis − miesto urbanistinės formos elementų projekcija vaizde. Šioje projekcijoje nebūtinai turi būti elementų vienovė. Elementų vienovė gali būti miestovaizdžio formavimo siekiamybė. Tačiau tam reikalingas toliaregiškesnis architektūrinių konkursų strategijos pamatas. Žvelgiant į pėsčiųjų tiltų projekcijas, vizualizacijas ir kitą vaizdinę medžiagą susidaro vaizdas, jog nei esamas miestovaizdžio kontekstas, nei būsimi naujadarai nėra atsakingai įvertinti, jų gretimybės menkai respektuojamos, įvertinamos dalinai ir apibendrintai. Neabejoju, jog konkurse dalyvaujantys architektai tai gebėtų/bandytų daryti, tačiau kuomet nėra sąlygose reikalavimo – nėra ir sprendimų.

Pasitelkime miestovaizdžio aspekto suvokčiai tiltų konkurso pavyzdžius. Antai, užduotyje formuluojama, jog reikia projektuoti tiltus „nuo Aleksoto iki salos ir nuo salos iki Karaliaus Mindaugo prospekto“[4]. Ši toliaregiška, galimai intuityviai projektinių sąlygų rengėjų suformuluota užduotis, palanki vertingoms panoramos nuo Aleksoto. Tačiau didžioji dalis projektų užduotį apgręžia ir akcentuoja tiltų judesį priešinga kryptimi! Žinoma, tiltais bus judama abejomis kryptimis, tačiau miestovaizdžio kontekste svarbi architektūrinės energijos krytis, kitaip tariant, kur linijos pradžia, kur link tiltas/-ai žiūri. Dauguma projektų tiltų prieigas sprendžia silpnai, H. ir O. Minkovskių gatvės pusei skirdami menkesnį dėmesį. Projektas devizu „360“, laimėjęs I-ąją vietą konkurse, pateikia išsamesnį ir logišką jungties Aleksoto pusėje variantą, nei jiems tai pavyksta dešiniajame krante. Įtraukus į konkursą įtakos miestovaizdžiui vertinimo aspektą, šio „apgręžimo“ būtų išvengta, nes tektų atsakingai „įpiešti“ tiltų ašis į daugiabriaunį Kauno Senamiesčio ir Naujamiesčio miestovaizdžio kontekstą. Tada nekiltų keistų minčių ant tiltų auginti medžius, projektuoti amfiteatrus – svetimkūnius, rėžtis į paslėnio juostą aštriomis, virš gretimybių iškylančiomis struktūromis ir pan. Projektas devizu „Fikcijos“ apskritai atvirai deklaruoja, jog miestovaizdis kūrėjams neįdomus, nes jų pasiūlyme Mokslo salos ir M. K. Čiurlionio koncertų rūmų tūriai ignoruojami.

Laiko aspektą miestovaizdyje atskiri konkursiniai projektai bando užčiuopti, kurdami poetiškus, vietomis klaidinančius aiškinamuosius raštus. Nors puikioje urbanisto Martyno Marozo recenzijoje projekto devizu „Aš matau tave“ aiškinamasis raštas korektiškai vadinamas „nepaprastai poetišku“[5], tačiau toks sunkiai suvokiamas tekstas neatlieka aiškinamojo rašto paskirties, t.y. paaiškinti. Turiu patirties, dirbant su tekstais apie architektūrą, todėl leisiu sau pasielgti didaktiškai. Tokius sakinius, kaip: „Savo lengvumu negožtų, bet duotų efemeriškumo jausmą išorėje bei optinę magiją (sukuriamą pagal baltiškų raštų motyvus) judant viduje“, „Mintis – kyla iš Kauno „lanko“ idėjos. Tarpukariu ir gotikoje naudoti lenktumo, arkiškumo principai atranda raktinę vietą šiandienos sumanyme, o kuriamas įgaubtumo ir erdvės jausmas atsigręžia į jaukumo kūrimą“, derėtų tikslinti. Taip pat siūlyčiau atsakingai pasigilinti, kas tas Kauno „lankas“, nes nei moksliniuose tekstuose, nei istoriniuose šaltiniuose nėra tekę sutikti šios sąvokos. Šaunu, jei autoriai bando įvesti naują kategoriją, terminą ar pan., tačiau tokiam veiksmui pagrįsti reikalingi nuoseklūs, mokslu ir/arba praktika paremti argumentai. Priešingai, projekto devizu „NB-KBC“ aiškinamasis raštas toks trumpas ir apibendrintas, kad nepajėgia atskleisti architektų įdėto darbo į konkursinės minties prigimtį. Optimaliausius aiškinraščius parengė  „Anapusyrašiapus“ ir „360“ autoriai. Reziumuojant, tekstas neturėtų būti naudojamas kaip kompensacija, kuomet nepavyksta įdarbinti architektūrinio raumens.

Kaip teigia Kevin Lynch, geram miestui neturi įtakos skirtingos žmonių grupės, nes gerame mieste žmones vienija bendros vertybės ir įvairi veikla. K. Lynchas nurodo, kad efektyvūs pokyčiai gali būti tik tada, jei atsakysime į klausimą, kodėl gerai ar blogai jaučiamės mieste, jo dalyje. Miestai yra visuomenės produktas, todėl, norėdami suprasti vertybes ir miesto formą, mes turime suprasti žmogaus motyvus.[6] Žmogus, eksploatuojantis miestą, savo pojūčiais apčiuopia miestovaizdį, ir tai nėra ore tvyranti, efemeriška sandara. Atvirkščiai, miestovaizdžio egzistencija yra materiali, o jos suvokimas priklauso nuo dviejų esminių aspektų: laiko ir judesio. Tad gal įsileiskime šią sąvoką į municipalinės reikšmės architektūrinius konkursus, kad naujos jungtys praturtintų miesto vaizdą ir mūsų regimuosius pojūčius?

[1] Pėsčiųjų tilto per Nemuno upę nuo Aleksoto iki salos ir nuo salos iki Karaliaus Mindaugo pr., Kaune projektavimo atviro projekto konkurso sąlygos, in: https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/rfq/publicpurchase_docs.asp?PID=398991, žiūrėta: 2018 08 08.

[2] Daunora, Z. J.; Kirvaitienė, S.; Vyšniūnas, A. 2004. Vilniaus miesto vizualinio identiteto apsauga ir plėtros principai. Vilnius: Technika.

[3] Cowan, R. 2005. The Dictionary of Urbanism. Tisbury, Wiltshire: Streetwise Press.

[4] Pėsčiųjų tilto per Nemuno upę nuo Aleksoto iki salos ir nuo salos iki Karaliaus Mindaugo pr., Kaune projektavimo atviro projekto konkurso sąlygos, in: https://pirkimai.eviesiejipirkimai.lt/app/rfq/publicpurchase_docs.asp?PID=398991, žiūrėta: 2018 08 08.

[5] Pėsčiųjų tiltų per Nemuno upę nuo Aleksoto iki salos ir nuo salos iki Karaliaus Mindaugo pr. Kaune Projektavimo atviro projekto pasiūlymų recenzija, in:  http://www.laskaunas.lt/wp-content/uploads/2018/07/M.-Marozas-recenzija-Kauno-tiltai.pdf, žiūrėta: 2018 08 08.

[6] Lynch, K. 1984. Good City Form. Cambridge, MA: MIT Press.

Komentavimas baigtas.