VDA Kauno fakulteto
doc. dr., architektūrologė Vaida Almonaitytė-Navickienė
1948 m. liepos 1 d. Lozanoje, Šveicarijoje įkurta Tarptautinė architektų sąjunga. Nuo šios organizacijos įkūrimo dienos minima Tarptautinė architektų diena. Kauno profesinis archcechas šiai šventei ruošiasi apskritus metus, kaupdamas kūrybines patirtis ir dėmesio vertų objektų kraitį. Pastaraisiais metais šalia produktyvios veiklos architektai įplieskė vieną kitą ambicijomis grįstą skandalą. Juos godžiai nušvietė skaitomiausi dienraščiai bei portalai, gardžiai suvartoję architektų tarpusavio konfliktus. Tik naudos ši žiniasklaidos puota mokslui ir menui apie erdvę neatnešė, nes 2017 m. liepos 1-ąją nebuvo nei vieno kultūrinio portalo[1], dienraščio ar savaitraščio[2], išsamiai nušvietusio Kauno architektų parodą „Architektūra: Kaunas 2017“. Šiuo tekstu bandykime kompensuoti architektūrologinio teksto tylą ir aptarti viešai eksponuotą Kauno architektų kūrybinį kraitį.
Metus pirmą žvilgsnį į parodos dalyvių darbus, kurių eksponuota arti penkiasdešimties, matyti kokie įvykiai, užuomazgos ir įprasminimai lėmė Kauno architektūrinį gyvenimą. Neabejotinas estetinis įvykių lyderis yra naujoji Kauno autobusų stotis[3], kūrybiniu svoriu nurungianti ne tik kitus parodos dalyvius visuomeninių ir komercinių pastatų kategorijoje, bet spėjusi tapti XXI amžiaus Kauno atviruku. Autobusų stotis architektui Gintarui Balčyčiui atnešė ir geriausio metų objekto nominaciją, ir Kauno Metų architekto titulą. Kokybiška Kauno autobusų stoties architektūra miestui suteikė pridėtinės vertės. Subalansuotos architektūrinės raiškos daugiabutis Spaustuvininkų g., Kaune yra geras pavyzdys, kaip derėtų projektuoti Naujamiesčio teritorijoje. Drįsčiau teigti, jog G. Balčytis į Metų architekto titulą žingsniavo nuosekliai: ne vien architektūros objektai, bet ryškus KAFe festivalio fenomenas, kas dvejus metus suburiantis architektų bendruomenę įvairioms iniciatyvoms, pokalbiams, paskaitoms ir švietėjiškai veiklai, yra neatsiejamas nuo šio architekto asmens.
Kita aktualija išliko 2016 m. birželį paskelbtas Mokslo salos konkursas, kurio organizavimą bei rezultatus lydėjo įvairūs kuluariniai bambėjimai, nes atviroms diskusijoms trūko laiko. Tačiau keliems autoriams tai nesutrukdė konkurso projektinius pasiūlymus eksponuoti parodoje. Atviras tarptautinis architektūros konkursas „Mokslo sala“ – praktiškai pirmasis tokio lygio bei mąsto architektūrinis konkursas Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo. Kauno miesto savivaldybės strategų pastangos, kurios investuotos laimint mokslo centro statybos vietą Kaune, ne sostinėje, siekiai adaptuoti tarptautinių konkursų praktiką, pozityvūs bei reikalingi. Traukiant toliau šią mažorinę iniciatyvų natą jau paskelbtas M. K. Čiurlionio koncertų centro konkursas, kurį organizuoja ta pati, pėdas mieste apšilusi kompanija „Malcolm Reading Consultants“ kartu su Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba. Nuoširdžiai linkiu, jog pastarojo konkurso prizininkų tarpe būtų architektai kauniečiai.
Parodos eksponatai byloja, jog Kauno gyventojams tradiciškai aktualus nuosavas būstas, kurio paletė apima santūrias architektūros paveldo objektų renovacijas ir itin modernios bei šiuolaikiškos architektūros konstruktus. Parodos vertinimo komisija (archit. Audrius Ambrasas, Rolandas Palekas ir Darius Čiuta) architektams Gintarui Čepurnai, Jurgitai Skalskytei-Čepurnienei ir Erikui Spūdžiui[4] skyrė nominaciją už geriausią individualų gyvenamąjį namą. Šis vienaukštis − tarsi dviejų galų žemaitiškos trobos keturšlaičiu stogu prototipas. Kartu su patobulintu etnoarchitektūroje įprastų patalpų deriniu: virtuve, gerąja troba, alkieriuku, kamaraite, priešine ir lungine, namas naftalinu netrenkia, veikiau išmania statybos tradicijų interpretacija. O gyvenamasis namas Domeikavoje[5], apsirengęs kiek artistišką, tačiau išties šiuolaikišką ir inovatyvų rūbą, yra tikras estetikos desantas, invazinio karo partizanas biurgeriškos gyvenvietės apsuptyje.
Sėkmingos istorinių pastatų renovacijos tarsi patvirtina Kauno tarpukario architektūrai suteiktą Europos paveldo ženklą de facto. Dėmesys Kauno tarpukario architektūrai Europos mastu maloniai jaudina kauniečius ir miesto architektus, galinčius kurti šio Kauno architektūros proveržio erdvėse. Antai, gyvenamąjį daugiabutį jautrioje Lietuvių gatvės sanklodoje įterpę architektai[6] užveda eretišką diskursą apie tai, kokios detalės pretenduoja giminiuotis su Art deco. Architekto Rūstenio Milaševičiaus[7] ir bendraautorių namo Minties rate Nr. 21 sukurtas originalus interjeras deklaruoja kontekstualumą tarpukario interjerų plotmėje. Minties rato išklotinėje renovuoto pastato fasadas bei architektūrinė forma interpretuoja modernizmo architektūros semantinius ženklus. Architektas R. Milaševičius galėtų gauti specialiąją, produktyviausio Metų architekto nominaciją vien už tai, kad savo darbais skaitlingai praturtino parodą.
Jaunieji architektai nestokoja išskirtinai jiems būdingo kūrybinio gaivalo ir šmaikštumo. Kūrybinių dirbtuvių rezultatas Indrajos (Utenos rj.) ežero saloje atskleidžia mūsų visuomenės kūrybiškumą, siekius puoselėti gamtines ir kultūrines vertes. „Meilės sala“ (architektai Mykolas Svirskis, Dalia Puodžiūtė, Jonas Karalius, Lina Gronskytė-Bakienė, Martynas Leščišinas, Edgaras Sokolovas ir Edgaras Janutauskas) – taip pavadintas jau antrus metus besitęsiantis salos Indrajos ežere rekreacinių išteklių puoselėjimo projektas. Keliolikai kūrybingų privačių asmenų priklausanti sala, kurioje ūkininkai atplukdę ganydavo gyvulius, rūkydavo čia pat sugautą žuvį, humanizuojama ir ateityje bus pritaikyta menininkų bei kultūrai prijaučiančių žmonių sambūriams. Jaunųjų architektų vizijose: plaukiojanti platforma su meilės nameliu, laikinam gyvenimui pritaikyti būstai ir kiti rekreaciniai statiniai. Magiška apskrita kūrybinė platforma – jau suręsta, ir viliuosi, josios ugnis nepašventins taip stipriai, kaip nutiko kitam jaunųjų projektui, eksponuojamam parodoje, t.y. S22 Svencelės gyvenvietėje[8]. Iniciatyvą pastebėjo ir įvertino šiųmetė vertinimo komisija, skyrusi nominaciją už geriausią jaunojo architekto kūrinį.
Jau aptartus architektūrinius įvykius atspindi parodos visuma, tačiau joje trūksta dar kelių, parodoje neatspindėtų, Kaunui išties svarbių akcentų, praturtinusių miestovaizdžio panoramą. Pasak architektės Rymantės Gudienės, miestui svarbus rekonstruotas senamiesčio kvartalas Motiejaus Valančiaus ir Pilies g. sankirtoje: „Projekto autorius Nerijus Stanionis pagavo Kauno senamiesčio mastelį, ritmiką, sutvarkė pažeistą M. Valančiaus g. perimetrą (visi turbūt pamename čia stovėjusio sovietinio pastato kontraforsus, kuriuos tekdavo apeiti). Dar viena dovana kauniečiams įvardinčiau architektės Reginos Tumpienės ir vilnietės Neringos Šarkauskaitės-Šimkuvienės, atlikusios polichrominius tyrimus, parengusios sienų tapybos konservavimo, restauravimo programą, pastangų ir triūso dėka naujomis barokinėmis spalvomis pasipuošusią Pranciškaus Ksavero bažnyčią su įspūdinga sienine tapyba“ [9]. Nuolat balansuojantis ant finansavimo podėlio ir jį valdančiųjų nuotaikų kaitos „šiandien skirsiu, o rytoj galbūt − ne“ krašto, pamažu renovuojamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto pastatas Muitinės g. Nr. 2. Restauracijai pasibaigus, architektūros istoriją studijuosime šiame pastate, rodydami studentams autentą nuo 16 iki 19 amžiaus. Naujamiestyje mindome akinančiai šviesų ir atnaujintą Laisvės alėjos tarpsnį, apie kurį architektai Šarūnas ir Asta Kiaunės kukliai nutylėjo. Architektūros paveldo restauracijos darbai ir jų autoriai, neretai liekantys parodų užribyje, dar turės išmokti save reprezentuoti ne vien darbais, bet ir vienu kitu švietėjišku tekstu. UNESCO ir tarptautinės paveldo bendruomenės dėmesys to pareikalaus.
Kiti architektūriniai įvykiai teigia, jog architektai Aidas Kalinauskas ir Vaidas Tamošiūnas užmetę tinklus pas vikingus, iš saulėtos Ispanijos mums moja šviesaus atminimo architekto Algimanto Kančo vilos[10] langai, retkarčiais talkinama kolegoms Vilniuje, projektuojant gyvenamuosius namus ir biurus, aktyviai ruošiamasi sudrebinti Kauną, artėjant kultūros sostinės etapui. Apskritai Kauno architektai rūpinasi, kad gyventume dailiuose namuose, dirbtume ergonomiškuose biuruose, mūsų vaikai žaistų regbį, studijuojantis jaunimas paskaitų metu šalia būsimos profesijos lavintų gebėjimus atpažinti gerą architektūrą, vaišių ir bendruomeniškumo akimirkomis mus suptų europinių standartų kavinių interjerai, o amžinojo poilsio atgulus saugotų tautinių juostų magija. Kaip sistemoje viskas įskaičiuota, o gal ateityje bus ultra?
_____________________________
[1] Portalas pilotas.lt rašė apie architektą Gintarą Balčytį, kuriam 2017 m. liepos 1 d. buvo suteiktas Kauno Metų architekto titulas.
[2] „Savaitraštis Kaunui“ 2017 m. liepos 1 d. proga ėmė interviu iš Kauno architektų. Tekstas buvo publikuojamas ir portale „Delfi“. Interaktyvus: http://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/kauno-architektai-apie-projektus-kuriais-galima-didziuotis-ir-didziausias-bedas.d?id=75091114, žiūrėta 2017 m. rugpjūčio 10 d.
[3] Architektai: Gintaras Balčytis, Jurgita Šniepienė, Kęstutis Vaikšnoras ir Paulius Vaitiekūnas. Architektų biuras UAB „Dviejų grupė“. Konstruktorius Eugenijus Skirius, UAB „Konstruktorių cechas“.
[4] Architektų biuras UAB „Archas“.
[5] Architektai: Erikas Spūdys ir G. Natkevičius. Konstruktorius: A. Sabaliauskas
[6] Architektai: Tomas Kuleša, Gintaras Čepurna ir Rasuolė Petrikaitė. Architektų biuras: UAB „Archas“.
[7] Architektai: studija „X-ARCH“ ir Rūstenis Milaševičius. Interjero autoriai: Studija „X-ARCH“, Rūstenis Milaševičius, Andrius Tebelškis ir Indrė Ruminaitė. NKPA spec. N. Švėgždienė.
[8] Architektai: Mykolas Svirskis, Jonas Karalius ir Dalia Puodžiūtė.
[9] Rymantė Gudienė, ten pat.
[10] Architektai: Algimantas Kančas, Gustė Kančaitė ir „Singular estudio“.
