LAS Kauno skyrius

Kauno Petrašiūnų istorinė raida

Monika Liočaitė

Kauno Petrašiūnų rajono istorinė raida

 Įvadas

Norėdama aplankyti Pažaislio vienuolyną ar Kauno marias, vaikystėje su tėvais, o dabar ir pati renkuosi kelią pro Petrašiūnus. Pravažiuojant K. Baršausko žiedą, leidžiantis nuokalne ir įvažiuojant į plačią R. Kalantos gatvę, akys krypsta į nematytus pramonės statinius. Pro langus šmėkšo abipus gatvės išsidėstę apleisti masyvūs tūriai, mažyčiai vieno aukšto gyvenamieji medinukai, aprūdijusios ,,Bituko“ keltuvų konstrukcijos, ,,Centrolito“ teritorijos griuvėsiai. Šalia Petrašiūnų bažnyčios esantis J. Janonio popieriaus fabriko klubas primena sumažintą Arkikatedrą. Tolumoje kaip Petrašiūnų orientyras boluoja elektrinės kaminai. Dar neseniai iš jų tįso ilgos dūmų uodegos. Asfalto dangoje įsirėžę bėgiai… Visa tai primena, kad čia virė gyvenimas, kuris dabar gyvas mūsų senelių ar tėvų prisiminimuose. Statinių tūriai išduoda, kad Petrašiūnai sovietmečiu buvo stiprus pramonės centras, o raudonų plytų mūras rodo, kad Petrašiūnų teritorijos transformacija į pramonės centrą prasidėjo dar tarpukariu. Tačiau atgavus Lietuvos nepriklausybę, posovietinėje postindustralizacijos epochoje, Petrašiūnų pramonė sunyko, panašiai kaip ir daugelio Lietuvos miestų bei šalių, išsivadavusių iš sovietų valžios gniaužtų.

Šis straipnis supažindins su Petrašiūnų vystymosi, augimo ir, deja, nyksmo istorija. Apžvelgsiu svarbiausius įvykius, kurie suformavo, pakeitė ir, tikėkimės, keis Petrašiūnų charakterį, leisdami šiai apmirusiai Kauno miesto daliai įsilieti į visaverčio gyvenimo sūkurį.

 Nuo Pažaislio vienuolyno įkūrimo iki patvenkto Nemuno

Iš archeologinių tyrinėjimų žinoma, kad teritorija, kurioje susiformavo Petrašiūnai, buvo gyvenama nuo XVII–XV a. pr. Kr.[1] Tačiau detalesni tyrimai buvo nutraukti užtvenkus Nemuną ir jo gelmėse paskandinus pirmykštes gyvenvietes.

Petrašiūnų vardas minimas nuo 1601 metų Kauno miesto aktuose, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kūrėsi pirmieji palivarkai[2] ir 1664 m. buvo įkurtas Pažaislio vienuolynas. Senuosiuose žemėlapiuose matyti, kaip kito ir vystėsi teritorija, kurią vadiname Petrašiūnais.

XVIII–XIX a. Petrašiūnų teritorija dar tik formavosi, tačiau gyvenvietės abipus Nemuno jau pavadintos mums gerai žinomais vardais Petraszuni (Petrašiūnai) ir Wydzuny (Vičiūnai) (pav. 1, a). XIX a. pabaigoje nutiestas geležinkelis atskyrė Amalius nuo Petrašiūnų, taip pat ir Aukštuosius Petrašiūnus nuo Žemųjų, tad 1915 metų lenkų kartografų sudarytame žemėlapyje Petrašiūnai suskirstyti į Aukštuosius (Werchni Pjetraschuny) ir Žemuosius (Nischni Pjetraschuny) kaip ir jų gretimybėse esantys Amaliai (Omoli) (pav. 1, b). Situacija dar pakito 1954 m. pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę. 1969 m. žemėlapyje Nemunas jau patvenktas. Petrašiūnų teritorija pasikeitė, nes Žemieji Amaliai susijungė su Žemaisiais Petrašiūnais, o Aukštieji – su Naujaisiais Amaliais (pav. 1, c). Savo rankraštyje žurnalistas P. Juozapavičius rašo, kad galimai tokie teritorijų judėjimai įvyko dėl kanalizuotų Amaliukės ir Amalės upelių[3]. Visi teritorijų kaitos etapai geriausiai matyti schemoje (pav.1, d), kurioje pagal kartografinę medžiagą skirtingomis spalvomis išskirta teritorija, tam tikrais laikotarpiais priklausiusi Petrašiūnams.

Atėjūnų kapitalas keičia Petrašiūnus

XIX–XX amžiai Vakarų Europai reiškė industralizaciją, kuomet rankų darbas keistas mašininiu. Industralizacija neaplenkė ir Petrašiūnų. XX a. pradžioje Petrašiūnai iš mažo kaimo išaugo į stambų pramonės centrą[4]. 1920 m. netoli Nemuno buvo pastatytas stiklo fabrikas ,,Stiklas” bei pirmieji gyvenamieji namai, skirti šio fabriko meistrams. Tačiau ant kalno, Aukštojoje Fredoje, pastačius ,,Aleksoto” stiklo fabriką, Petrašiūnų ,,Stiklas” bankrutavo. Jo vietoje netrukus įsikūrė ,,Elnias”. Tačiau ir šis stiklo fabrikas 1937 m. bankrutavo.[5] 1929 m. S. Gudinskas įkūrė bituko plytų gamyklą[6]. Tuomet gamykla buvo mažytė, bet viskas keitėsi po II-ojo Pasaulinio karo.

1927 m. Petrašiūnuose pradėjo lankytis Švedijos ir Belgijos firmų atstovai. Jie ieškojo statybai tinkamų sklypų. Planavo čia statyti naują elektrinę ir popieriaus fabriką. Taigi sudėtinga pasakyti, ar Petrašiūnai išaugo savo jėgomis[7]. Švedų finansinis koncernas ,,Kreuger & Toll Byggnads AB“ 1929–1930 m. Lietuvai pasiūlė sujungti Lietuvos degtukų fabrikus, juos modernizuoti ir, pastačius naują didelį fabriką Kaune, leisti po 35-ių metų jį išsipirkti, tokiu būdu grąžinant degtukų ir popieriaus fabriką Lietuvos valstybei[8]. Pasiūlymas buvo aktualus, ir 1929 m. Lietuvoje pradėtas statyti pirmasis popieriaus fabrikas[9] (2 pav.).

Vieta fabriko statyboms Petrašiūnuose pasirinkta prie vandens, 9,5 ha teritorijoje. Vanduo reikalingas popieriaus gaminimo technologijai o Petrašiūnai – atokus, negausiai apgyvendintas, geras sąlygas transportavimui (geležinkelis, upė, pagrindinis kelias į Vilnių) turintis miestelis. Fabriką suprojektavo vyriausias inžinierius švedas Orgenas[10]. Kauno popieriaus fabrikas statytas tradiciškai: lieti betoniniai pamatai, mūrytos raudonų plytų sienos, laikančioji konstrukcija – reguliarus kolonų tinklas. Statant buvo įkelti didžiuliai agregatai, kurie, tikėtina, likę iki šių dienų. Fabrikas septintame dešimtmetyje dar nebuvo pakeitęs savo lakoniškos išvaizdos (3 pav.), tačiau vėliau tūris rekonstruotas (4 pav.).

Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Kaunas tapo sostine ir ekonominiu centru. Tilmansų pramoninė elektrinė, statyta 1898 m., ir panašiu metu įkurta Belgijos verslininko R. F. Smatcerio elektrinė Palemone nepajėgė elektra aprūpinti didėjančio Kauno miesto ir jo apylinkių[11]. 1923 m., po įvykdytos žemės grąžinimo reformos[12], Belgijos atstovai supirko sklypus palei Nemuną. 1928 m. pradėti statybos darbai[13]. O iki 1930 m. Petrašiūnų ir Palemono elektrinės buvo sujungtos ir sukurta nauja infrastruktūra tiekti energiją Kauno apylinkėms ir nedideliu atstumu nutolusiams miestams – Jonavai, Prienams, Garliavai ir kitiems.

Elektrinė įsikūrė 5 ha žemės plote. Pagal projektą ji buvo pastatyta tik 70 metrų nuo Nemuno kranto, tačiau net per didžiausius potvynius jos įrenginių vanduo nebuvo užliejęs[14]. Elektrinės pastato aukštis siekė net 26 metrus, tuo metu ji buvo didžiausia elektrinė Lietuvoje. 1930 m. lapkričio 11 d. elektrinė buvo paleista (5 pav.), tačiau 1944 m. liepos 29 d. gautas įsakymas elektrinę susprogdinti. Sprogimo banga buvo stipri, sunaikino beveik visą elektrinės pastatą, bet dėl išsaugotos cirkuliacinės patalpos[15] elektrinę po karo buvo nuspręsta atstatyti (6 pav.). Šiuo metu elektrinė gamina energiją degindama nebe dujas, o biokurą. Daug diskusijų kėlęs projektas 2014 m. įgyvendintas (7, 8 pav.). Teritorija kvepia mediena…

 Šalia fabrikų projektuojami gyvenamieji namai

 Gyvenamieji ir komercinės paskirties statiniai statyti įprastai tarpukariniam laikotarpiui, nors reiktų paminėti, kad šiek tiek skurdžiau nei tuo metu mieste. Medinių statinių epochą sudrumstė belgų ir švedų invazija į Petrašiūnus. Šie atėjūnai buvo parengę milžiniškus šiluminės elektrinės ir popieriaus fabriko statybos projektus, taip pat suprojektavę gyvenamuosius būstus įmonių darbuotojams. Jėgainės gatvėje 1931 m. buvo pastatyti du šešiabučiai vieno aukšto gyvenamieji mūriniai namai, skirti elektrinės darbuotojams. Šiomis dienomis jie yra varganos būklės, tačiau išlikę, Jėgainės g. žymimi Nr. 8 ir 9.

Švedai panašiu metu pastatė tris gyvenamuosius, į ansamblį apjungtus, mūrinius namus. Namai stovėjo kiek atokiau nuo popieriaus fabriko ir elektrinės. Dvišlaičiai skarda dengti dviaukščiai daugiabučiai namai išsiskyrė savitu architektūriniu stiliumi. Šiandien šie namai tebestovi R. Kalantos gatvėje pažymėti numeriais 91, 93 ir 95 ir, reikia paminėti, kad, nors ir statyti prieš beveik 80 metų, jų būklė ir savita architektūrinė kalba vis dar traukia akį (9, 10 pav.).

Sovietinės valdžios nuosprendis, kad Petrašiūnus reikia formuoti į pramoninį rajoną lėmė naujų pramonės ir gyvenamųjų namų apogėjų. Naujas požiūris suformavo ir naują gyvenamųjų namų tipą. Tai nedideli, 2–3 aukštų 4–12 butukų namai, dažniausiai tipiniai, moduliniai ir statomi laisvose teritorijose, visų pirma, prie fabrikų ir gamyklų[16]. Pokariu, kaip ir tarpukariu, pirmiausia buvo pasirūpinta elektrine ir popieriaus fabriku. Tad 1947 m. ,,išdygo“ trys visai nauji elektrinės darbuotojams skirti vienaaukščiai dviejų butų gyvenamieji namai Energetikų gatvėje, naujas administracinis pastatas ir dvylikos gyvenamųjų namų kvartalas netoli elektrinės[17]. Padidėjus darbuotojų skaičiui popieriaus fabrikui irgi nebeužteko tarpukariu švedų statytų būstų. Taigi 1950 m. atokiau nuo tuometinės Černiachovskio gatvės (dabar R. Kalantos g.) pastatytas aštuonių gyvenamųjų namų kvartalas. Visi statiniai pabaigti ir apjungti į vientisos stilistikos kvartalą tik 1957 m. (R. Kalantos g. šiuo metu žymimi nr. 99–115).

Plečiantis ,,Bituko“ gamyklai, jos darbuotojams 1952 m. pastatyti dviejų aukštų, keturių butų gyvenamieji namai tuometinėje Černiakovskio g. Šiuo metu šie namai yra R. Kalantos g., pažymėti 84 ir 86 numeriais. Keli vienaaukščiai išaugo Laimos gatvėje. Kiek vėliau prasidėjo gan stambios statybos palei dabartinę R. Kalantos gatvę. Namai urbanistiškai išsidėstė aplink gatvę, dabar jie yra pažymėti numeriais 40–46 ir 55–63. Šių namų gyvenamoji teritorija buvo kruopščiai suplanuota: suprojektuoti želdiniai, infrastruktūra ir vidaus vandentiekis, kanalizacija[18].

 

Tarpukariu gyvenamieji kvartalai pasižymėjo puikiai išvystyta infrastruktūra, organizuotu apželdinimu, rekreacijos zonų kūrimu, išskirtine architektūra ir statybos darbų kokybe. Sovietmečiu architektūra buvo ideologizuota ir, architektūros kritikų pastebėjimais, dvelkė pseudoklasicizmu. Tai atsispindi R. Kalantos gatvės sovietiniu laikotarpiu statytuose pastatuose, –J. Janonio popieriaus fabriko kultūros rūmai, SVM statyti daugiaaukščiai su ,,arkutėmis“ ir ,,baliustradomis“ ir kt. Tačiau visa tai – Petrašiūnai. Industrinės teritorijos ir gyvenamieji kvartalai. Technologijomis grįstos pramoninių statinių teritorijos ir griežti, pagal ašis ,,teisingai“ suprojektuoti stalinizmo architektūra kvėpuojantys, į perimetrinį užstatymą sugrupuoti gyvenamųjų namų kvartalai. Technologinis chaosas ir teisinga sistema. Regint spalviškai išskirtas pramonines teritorijas ir organizuotus jų gyvenamuosius kvartalus schemose (11, 12 pav.), kyla klausimas, kaip dabar, kai jie nebetenkina žmogaus poreikių, reikėtų jas perorganizuoti ir atnaujinti, nepamirštant išsaugoti tai, kas vertinga.

 Pažabotas Nemunas

 Kaunas apsuptas dviejų upių – Nemuno ir Neries. Upės užaugino miestą, suformavo ir vis dar formuoja urbanistines struktūras. Nemuno ir Neries upės ne tik lėmė Kauno miesto ekonominį vystymąsi ir augimą, bet ir gąsdino kasmetiniais potvyniais. Kaip yra pasakęs profesorius hidrologas Steponas Kolupaila, Nemunas turi lietuvio būdą: tylus, darbštus, ištikimas, ilgai kenčia skriaudžiamas. Bet kai išsenka begalinė kantrybė, prasiveržia visa galia![19] Ko tik nebuvo imtasi, kad būtų pažabotas įsisiautėjęs Nemunas. Tačiau neramias vandens stichijas tik 6-ame dešimtmetyje pavyko sustabdyti pastačius Kauno hidroelektrinę [20].

Mintys apie hidroelektrinės poreikį sklandė jau tuo metu, kai buvo atstatoma Petrašiūnų šiluminė elektrinė. Vėliau šio projekto ėmėsi Maskvos Hidroenergoprojektų institutas, parengęs Nemuno kompleksinio panaudojimo schemą, pagal kurią prie Nemuno buvo numatyta pastatyti net 7 hidroelektrines. Pirmoji elektrinė projekte buvo numatyta Kaune, Petrašiūnuose, ties Pažaisliu[21]. 1950 m. buvo užbaigta projektinė dalis ir atlikti beveik visi reikalingi tyrinėjimai. Naujoji hidroelektrinė turėjo garantuoti elektros tiekimo stabilumą, jei ištiktų visuotinė sistemos avarija. Kaip galima matyti iš 13 pav., pirmasis elektrinės projektas planuotas su šliuzu laivams perplaukti, tačiau vėliau projektas kito ir šliuzo nebeliko. Svarbiausia KHE statybos data laikoma 1957 m. spalio 23 diena, kai į pagrindinę daubą buvo išlietas pirmasis sluoksnis betono.

Didžiuliai darbai vyko ne tik Nemuno dauboje (14 pav.). Pačiuose Petrašiūnuose tuo metu buvo statomi socialinės-buitinės paskirties objektai, tiesiami nauji keliai, komunikacijos ir kt. Hidroelektrinės statybininkus ir inžinierius norėta apgyventi kuo arčiau statybvietės. Kauno HE gyvenvietės projektą ruošė ,,Lietprojekto“ projektavimo institutas, ėmęsis kurti naują Petrašiūnų urbanistinį vaizdą ir bandęs suteikti šiai pramoninei teritorijai naujos dvasios. Buvo parengtas planas (15 pav.), kuriame išdėstytos gyvenvietės ir formuojamos naujos gatvės, kanalizuojami Amalės ir Amalikės upeliai, ir 1955 m. smėlynuose pamažu pradėti statyti daugiabučiai gyvenamieji namai.

1956 m. suformuota Černiachovskio gatvės tąsa, naujai numatyta visiškai tiesi gatvės atkarpa – dabartinė M. Gimbutienės gatvė ir naujas, urbanistiškai teisingas, perimetrinis šios gatvės užstatymas, pagal projektą įgyvendintas buvusioje M. Gorkio (dabartinėje Tito Masiulio) gatvėje. Projektuotos naujos gatvės: Armatūrininkų, Betonuotojų, Ekskavatorininkų – tarsi pagal darbų KHE statyboje pobūdį. Idiliška – pirmieji namai iškilo Ekskavatorininkų gatvėje: dviaukščiai mūriniai, dengti čerpėmis. Kitoje tos pačios gatvės pusėje, pušynėlyje, pastatyti 8 butų dviaukščiai karkasiniai ,,barakai”[22]. Juos planuota griauti, tačiau jie tebestovi, čia ir toliau gyvena žmonės.

Iš viso gyvenvietėje buvo pastatyti 35 gyvenamieji namai, kurių bendras plotas –17 500 m2. Taip pat pastatyti administracinis pastatas (dabar humanitarinė mokykla), Energetikų klubas, poliklinika, skalbykla, valgykla, vaikų darželis (dabar slaugos ligoninė) ir mokykla.

Petrašiūnų laukia pokyčiai

 Šiandien KHE vėl yra aktuali Kauno gyventojams, nes 2013–2023 m. Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu[23] numatoma pabaigti Pietrytinį aplinkkelį, kuris, kaip ir šliuzas, turėjo būti užbaigtas dar sovietmečiu. Aplinkkelis greičiausiai kirs keliolika privačių žemės sklypų[24], teks griauti namus ir žmonėms keltis gyventi kitur – kaip prieš daugiau nei 60 metų teko išsikelti Kauno marių dugno kaimelių gyventojams. Gal tai naujo Petrašiūnų etapo pradžia?

Kauno miesto bendrojo plano (2013–2023 m.) ataskaitoje gana plačiai nagrinėjama Petrašiūnų pramoninė zona, siūloma į gyvenamuosius kvartalus konvertuoti pramoninius statinius. Plane taip pat numatyta prieplauka ir pėsčiųjų tiltas į Vičiūnų pusę nuo Kauno popieriaus fabriko teritorijos (šiuo metu joje įsikūrę ,,Topo Centro” logistikos biuras ir administracija). Drastiški sprendimai dažnai nesulaukia karšto palaikymo, kaip buvo statant KHE, tačiau neretai duoda nemaža ekonominės, socialinės ir kt. naudos. Susirūpinti Petrašiūnų ateitimi būtina, ši teritorija Kaunui aktuali ne tik dėl bendros infrastruktūros. Šalia Petrašiūnų yra ornitologinis draustinis ir tautos panteonas – Petrašiūnų kapinės. Neseniai oficialiai pažymėta Holokausto aukų vieta. Gal tai galimybė Petrašiūnuose kurti memorialą? Tačiau kad Petrašiūnai atsigautų, reikia pamatuotų finansinių investicijų, kurios turėtų būti grįstos logika, ne vien finansiniais išskaičiavimais. Būtina išsaugoti tai, kas unikalu – pramoninį Petrašiūnų, sumišusių su gyvenamosiomis teritorijomis, charakterį, stambaus ir smulkaus mastelio urbanistinį vaizdą, paryškinti gamtos apsuptį ir Petrašiūnų rekreacijos galimybes, – įsupti industralizacijos laikotarpiu auksinius metus išgyvenusią teritoriją į daugialypį Kauno kontekstą.

 Fabrikas – daugiafuncinis, šiuolaikinio gyvenimo poreikius tenkinantis objektas

 Kaip feniksui pakilti iš pelenų Petrašiūnų teritorijai galėtų padėti tinkama pavienių pramonės statinių konversija. Remiantis užsienio pavyzdžiais, Petrašiūnuose puikiai įsivaizduojamos teritorijų konversijos į muziejus, parkus, kultūros fabrikus ir, žinoma, gyvenamuosius-administracinius pastatus. Pakeistos paskirties objektai turėtų išsaugoti pramonei būdingą techniškumą ar teritorijų išplanavimą. Nauja architektūra neturėtų užgožti Pertrašiūnų pramoninio kvartalo istorijos. Pavienių industrinių teritorijų regeneracija atgaivintų patį rajoną, leistų sukurti naujas darbo vietas, gyvenamąsias erdves, pramogas, vystytųsi turizmas. Petrašiūnų ateitis susijusi su pramoninių teritorijų regeneracija į daugiakultūrinių funkcijų, gyvenamosios architektūros ir smulkaus verslo, kūrybinių industrijų objektus. Technizuoti ir ,,pagal reišeną“ išrikiuoti gyvenamieji kvartalai galėtų būti apjungti į vientisą, industrine dvasia alsuojantį, gyvos gamtos apsuptyje įsikūrusį Petrašiūnų kvartalą.

[1] Ramutė Rimantienė, „Akmens amžiaus paminklai“, in: Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T. 1: Akmens ir žalvario paminklai. Vilnius: Mintis, 1974, p. 23.
[2] Bronius Kviklys, Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 300–301, p. 303–310.
[3] Pranas Juozapavičius, Kraštotyros rankraščių rinkinys: Darbai apie Kauną. Kaunas ir jo apylinkės. Petrašiūnai. p. 268.
[4] „Iš mažo kaimo į stambų pramonės centrą, Lietuvos aidas, 1938 06 01.
[5] „Elnis nutraukė darbus“, Darbininkas, 1938 12 02.
[6] Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011, p. 158.
[7] „Iš mažo kaimo į stambų pramonės centrą“, Lietuvos aidas, 1938 06 01.
[8] „Liepsna (degtukų fabrikas)“, in: Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011, p. 165–167. Prieiga internetu: http://lt.wikipedia.org/wiki/Liepsna_(degtuk%C5%B3_fabrikas) , žiūrėta 2013 11 21.
[9] „Atidarytas pirmas popierio fabrikas Lietuvoj“, Lietuvos aidas, 1933 01 13.[10]
Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011, p. 165.
[11] Petrašiūnų šiluminė elektrinė. Prieiga internetu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Petra%C5%A1i%C5%ABn%C5%B3_%C5%A1ilumin%C4%97_elektrin%C4%97, žiūrėta 2015 09 03.
[12] Arūnas Dambrauskas, „Bevardžiame vienišo žvejo kape – Šančių ir Petrašiūnų pasalaptys , Laikinoji sostinė, 2008 04 12, p. 12–13.
[13] Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011, p. 160.
[14] Petrašiūnų šiluminė elektrinė. Prieiga internetu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Petra%C5%A1i%C5%ABn%C5%B3_%C5%A1ilumin%C4%97_elektrin%C4%97, žiūrėta 2015 09 03.
[15] Genovaitė Mikėnaitė Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011, p. 162.
[16] Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 77.
[17] Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011 p. 142.
[18] Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011 p. 143.
[19] Steponas Kolupaila, Nemunas, Chicago, Ill.: Lietuvių katalikų spaudos draugija, 1950, p. 18.
[20] Sigita Kupscytė, „Didieji potvyniai Kaune XX a. 3–4 dešimtmečiais“, in: Kauno istorijos metraštis, t. XII. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2012, p. 157–186.
[21] Kauno hidroelektrinė Prieiga internetu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Kauno_Algirdo_Brazausko_hidroelektrin%C4%97, žiūrėta2015 09 03.
[22] Genovaitė Mikėnaitė, Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011 p. 142.
[23] Kauno miesto bendrasis planas (2013–2023 metams). Prieiga internetu: http://www.kaunoplanas.lt/bendrieji_planai/kauno_miesto_bendrasis_planas_2013_2023_metams_0, žiūrėta 2015 09 03.[24] Tadas Širvinskas, „Aplinkkelis brausis per kauniečių valdas“, Kauno diena, 2014 01 08.

Komentavimas baigtas.