LAS Kauno skyrius

Kauno Vilijampolės Sąjungos aikštės regeneracija

Lukas Šiupšinskas

 Niekieno žemės

Kauno Sąjungos aikštė yra vienas objektų, kuriuos drąsiai galima vadinti „niekieno žeme“ (žr. 1, 2, 3 pav.). Sąjungos aikštės erdvė suformuota istorinės Vilijampolės gyvenvietės centre. Šiuo metu aikštė yra problemiška miesto viešoji erdvė, nes neatlieka nei miesto aikštės, nei mikrorajono skvero funkcijos (žr. 4 pav.).

Aikštės teritorijoje esančios betoninės tarybinio monumento liekanos užima daugiau nei trečdalį aikštės ploto, tačiau nesukuria jokios kokybiškos erdvės. Miesto viešosios erdvės tiesiogiai atspindi istorinį miesto naratyvą ir vietos gyventojų veiklą, ir Sąjungos aikštė nėra išimtis. Įdėmiau pasižiūrėjęs į šį apleistą betoninį randą Kauno mieste, supranti, kad jis tam tikra prasme atlieka reprezentacinę vietos funkciją, tik ne tokią, kokios daugelis norėtų. Nebeegzistuojantis monumentas taip pat geba pasakoti istorijas, tik sunykęs jis kalba nebe tai, ką buvo užmanę monumento autoriai. Groteskiškas betoninis Sąjungos aikštės kiautas pasakoja ne pačią maloniausią, bet tikrą vietos istoriją, objektas konstatuoja pats save.

Šią teritoriją išvydusio žmogaus, nesusipažinusio su vietos istorija, pirmasis įspūdis bus, be abejo, neigiamas. Joks metų laikas, joks – natūralus ar dirbtinis –apšvietimas šiai vietai nepatvirtins miesto aikštės statuso. Kalbėdami apie šią aikštę ir panašias vietas, pirmiausiai turėtume išaugti neigimo stadiją, nesivadovauti prielaida, jog vieta atsirado tarytum iš niekur. Toks požiūris formuoja ydingą įprotį laukti, kol iš „niekur” atsiradusios bėdos pačios ir pradings lyg į „niekur”. Atsisakę tokio požiūrio galime pradėti mąstyti, kokios galimos šios vietos ateities perspektyvos. Ne kiekviena visuomenė, taip pat ir mūsų, sau atsakė į klausimą, kaip reikia elgtis su šiais objektais ir erdvėmis. Regeneruoti jas naujiems poreikiams, respektuoti buvusią formą ar ją sunaikinti?

Būtent šie klausimai ir sudomino mane, privertė domėtis šia vieta. Tam dedikavau savo laiką magistro studijų metu rašydamas tiriamąjį darbą, ieškodamas Sąjungos aikštės regeneracijos galimybių. Ieškodamas atsakymų į klausimus, kurių, kaip tada man atrodė, niekas neužduoda, domėjausi užsienyje taikomomis regeneracijos strategijomis (žr. 5 pav.) ir kaimyninių šalių patirtimis perdirbant sovietinį skulptūrinį palikimą (žr. 6 pav.)

Stebint iš šalies, kaip sunkiai Lietuvoje perdirbamas sovietinis skulptūrinis palikimas, kaip neproduktyviai vyksta dauguma skulptūrinių konkursų, peršasi nuomonė, kad daug kas ieško dizaino sprendimų, tačiau nesuvokia pačių problemų. „Kuriant erdvės ‚dizainą‘ urbanistinio projektavimo srityje, tai yra ne vien meninis procesas, bet ir vietos tyrimas bei sprendimų priėmimas. […] tai problemas sprendžianti veikla“, teigia leidinio Public Places,Urban Spaces: The Dimensions of Urban Design autoriai[1]. Siekiant suprasti vietos regeneracijos galimybes ar humanizavimo praktikas, tokio probleminio objekto analizė be platesnio istorinio vietos konteksto pažinimo negalima. Straipsnyje būtent ir pateikiu svarbiausius vietos istorijos taškus, trumpą aikštės aprašymą ir jos šiandienos realijas.

Senoji Slabada

Vilijampolė – Kauno miesto dalis, esanti Neries ir Nemuno dešiniajame krante prie šių upių santakos. Šios miesto dalies pavadinimas kildinamas iš sudurtinio žodžio, reiškiančio Vilijos žemę, Vilijos lauką; lenkiškai, rusiškai kalbantys vietos gyventojai Vilija vadino Nerį, o žodis pole lenkų kalba reiškia „lauką“. „Dar žargonu Vilijampolė nuo įkūrimo vadinama slabada, taip būdavo vadinami miesteliai, laisvi nuo baudžiavos, kas kildinama iš lenkiško žodžio swoboda, reiškiančio laisvę“[2], teigia Kauno vietovardžius tyrinėjęs Alvydas Butkus. Įdomu, jog šis žargoninis pavadinimas, siekiantis Vilijampolės įkūrimą XVII a., vis dar gajus ir šiandien. Daugelis šį rajoną vadina slabotke, tikriausiai net nekeldami klausimo, iš kur atėjęs šis pavadinimas. Vilijampolė Kauno miesto dalimi laikoma nuo 1919 m. (žr. 7 pav.). Gyvenvietė šioje vietoje kūrėsi 1652m.[3] kaip nepriklausomas miestelis, kuris kartu su kitais Kauno priemiesčiais prie Kauno miesto prijungtas XX a. pirmoje pusėje. Chronologiškai vietos istoriją galima dalinti į dvi dalis: Vilijampolės kaip nepriklausomos gyvenvietės ir Vilijampolės kaip Kauno miesto dalies.

Šiaurinėje Veršvų piliakalnio papėdėje gyvenvietė kūrėsi jau I tūkstantmetyje prieš Kristų. 1363 m. kryžiuočiams sugriovus Kauno pilį, lietuviai suskubo pastatyti kitą pilį, gavusią Naujojo Kauno vardą; manoma, ji buvo Veršvų kaime, dabartiniuose Lampėdžiuose, Vilijampolės seniūnijoje[4]. Apatinė Nemuno–Neries terasa, kurią šiandien užima Vilijampolė, iki XVII a. vidurio buvo beveik neužstatyta. Būtent XVII a. pradėta apgyvendinti teritorija davė pradžią atsirasti labai savitai ir unikaliai gyvenvietei. Žvelgiant iš dabarties, galima išskirti esminius Vilijampolės rajono raidos momentus.

Reikia atkreipti dėmesį į Vilijampolės kūrimosi laikotarpį. Pirmoje XVII a. pusėje Kauno raidai pasiekus viso feodalinio laikmečio kulminaciją, Kaunas buvo turtingų pirklių ir amatininkų, o ne feodalų, miestas. Kaminskas rašo: „[t]uo metu mieste gyveno 15 tūkst. žmonių, tačiau prieš 1655–1660 m. karą įvyksta gaisras, 1655 m. Kauną užėmus švedams jis yra sugriautas, išplėštas ir nusiaubtas maro. 1667–1673 m. Kauno mieste galėjo gyventi tik 4500 žmonių“[5]. Tuo metu Radvilų už Neries pradėta statyti Vilijampolė tampa patrauklia gyvenamąja vieta po karo grįžusiems žmonėms, negalintiems apsigyventi suniokotame Kaune. Nors tai didžiausių ūkinių ir politinių suiručių laikmetis Lietuvos-Lenkijos valstybėje ir laikas, kai Kaunas stipriai suniokotas, tačiau šios sąlygos lėmė spartesnį miesto jurisdikcijai nepriklausančių priemiesčių augimą, ir Vilijampolė tapo stipria konkurente Kaunui prekybos srityje.

Gyvenvietės augimą neabejotinai paveikė 1682 m. draudimas Kaune kurtis žydams, todėl jie kėlėsi į Vilijampolę. XVII a. Vilijampolės istorija nulėmė etninę šios gyvenvietės sudėtį ir ekonominę bei kultūrinę raidą. XVIII a. Vilijampolė vadinta žydišku miesteliu. Žydų gyvenamąją erdvę apibrėžė gyvenamieji namai ir su religinėmis apeigomis susijusių statinių kompleksas (sinagoga, pirtis su ritualiniu baseinu (mikva), ritualinė skerdykla, lavoninė)[6].

„1882 m. rabinas Notė Hiršas Finkelis įkūrė Vilijampolės rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminariją, vadinamą Slabados Ješiva. Slabados Ješiva arba kitaip “Kneset-Israel” (Izraelio susirinkimas)“[7] Šis svarbus faktas minėtinas ir dėl to, kad ši Ješiva buvo viena garsiausių rabinų mokyklų Europoje XIX a., o tai rodo tuometį Vilijampolės žydų bendruomenės statusą ir klestėjimą. Būtent dėl šių priežasčių susiformavo aiškios etninės sudėties labai stiprus prekybinis Vilijampolės miestelis. Vilijampolės žydų bendruomenė buvo uždara, su Kaunu kūrusi pakankamai dinamiškus sąntykius dėl ekonominių ryšių. Rajone klestėjo prekyba, sielių gabenimo punktas. XIX a. įkurti Volfo Engelmano alaus gamykla, brolių Finkenšteinų degtukų fabrikas „Etna“, 1899 m. pastatyta Sargėnų plytinė – tam laikmečiui nemaži ir vietos plėtrai labai svarbūs pramonės objektai.

Vilijampolės aukso amžius

Antrojo Vilijampolės raidos etapo pradžia – 1919-ieji, kai po Pirmojo pasaulinio karoVilijampolė buvo prijungta prie Kauno miesto. Visi žemės sklypai perėjo Vyriausybės žinion, prasidėjo Vilijampolės jau kaip miesto rajono plėtros etapas. Priemiestyje buvo palankios sąlygos kurtis pramonei, ir ji ėmė sparčiai augti. 1923 m. buvo 6600 vietos gyventojų, o 1940 m. rajonas pasiekė 18 000 gyventojų ribą. Urbanistinė rajono plėtra labai glaudžiai siejosi su ekonominiais ir kultūriniais pokyčiais. 1914–1915 m. buvo nutiesti „pontoniniai tiltai per Nemuną ties dabartiniais Lampėdžiais ir per Nerį į Vilijampolę ties Kleboniškiu ir Senamiesčiu“[8] (žr. 8 pav.). Rajonas jungėsi su miestu. Bendrovė „Auto“, 1924 m. atidariusi autobusų liniją iš Rotušės į Panemunę, inicijavo Kauno autobusų eismo pradžią, tais pat metais atidaryta ir autobusų linija Geležinkelio stotis – Vilijampolė[9]. Vilijampolė ne tik formaliai tapo Kauno dalimi, bet ir fiziškai įsiliejo į naują urbanistinį darinį.

Tarpukariu Vilijampolė turėjo tapatybę ir aiškiai suformuluotą uždavinį – laikinojoje sostinėje „sukoncentruoti pramonės rajoną“. Vilijampolė ir aplinkiniai rajonai sėkmingai plėtėsi ir palaipsniui buvo pertvarkomi, kad taptų organiška Kauno miesto dalimi. Rasa Račiūnaitė apie šį laikotarpį rašo: „Vilijampolėje numatoma įsteigti prekių uostą ir sukoncentruoti pramonės rajoną. Dėl to ankščiau ar vėliau tenka Vilijampolę įjungti į geležinkelio tinklą.“[10]

Prijungus Vilijampolę prie Kauno, iki Antrojo pasaulinio karo itin sparčiai vykdyta svarbių pramonės statinių statyba. Daugelis jų labai stipriai paveikė viso Vilijampolės rajono plėtrą, o kai kurių gamyklų veikla tęsėsi dar ilgai po Antrojo pasaulinio karo ar tebevykdoma ir dabar. Verta paminėti, kad 1930 m. 5 ha sklypas buvo paskirtas Veterinarijos akademijos kompleksui[11]. Statomas naujos architektūrinės kokybės statinys ir miestui reikšmingas akademinis objektas buvo didelis įvykis naujajai miesto daliai. Ansamblio architektūrinį stilių lėmė naujo nacionalinio stiliaus ieškojimai, visas kompleksas buvo baigtas 1940 m.[12].

Vilijampolės aukso amžius baigėsi gerai ir neįsibėgėjęs. Nuo 1940 m. Vilijampolė išgyveno vieną tragiškiausių ir žiauriausių savo istorijos periodų, kuris neabejotinai sutrikdė iki tol progresyvią gyvenvietės plėtrą ir įstūmė šį rajoną į urbanistinę stagnaciją, kurios padariniai matyti ir yra likviduojami dar ir šiandien. 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo sovietinė okupacija, Vilijampolės įstaigų ir įmonių pastatai nacionalizuoti. Lygiai po metų, 1941 m. birželio 14–18 d., sovietų valdžia organizavo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Birželio 25 d. Kauno miesto valdymą perėmus vokiečių kariuomenei ir saugumo policijai, prasidėjo žydų persekiojimas.[13] Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją Vilijampolėje vyko vokiečių sukurstytas pogromas, žuvo 1500 žydų tautybės asmenų. Įsitvirtinus naujai okupacinei nacių valdžiai, išleistas įsakymas visiems Kauno žydams nuo 1940 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. persikelti į Vilijampolę. 1940-ųjų spalio 29 dieną 9200 Vilijampolės žydų išvaryti į IX-ajį fortą, kur buvo tą pat dieną sušaudyti. 1943 m. rugsėjį Kauno getas paverstas koncentracijos stovykla (žr. 9, 10 pav.), o 1944 m. liepos 19 d. stovykla likviduota, kaliniai išvežti į kitas vokiečių koncentracijos stovyklas. Tikimybė išgyventi Kauno gete buvo labai menka, išsigelbėjo tik 300–400 žmonių iš 17000[14]. Atsitraukdami vokiečiai padegė šiaurinę Vilijampolės dalį, dalis likusių Vilijampolės gyventojų pabėgo į Vakarus vengdami naujos sovietų okupacijos, kuri prasidėjo rugpjūčio mėnesį. Karo metais sunaikinta 60% Kauno pramonės įmonių[15], susprogdinti tiltai ir kai kurie visuomeniniai pastatai, o 1946 m. potvynis nušlavė daug Nemuno ir Neries pakrančių sodybų.

Antrasis pasaulinis karas ir dalinis slabados suniokojimas įvyko vos Vilijampolei ėmus adaptuotis kaip Kauno rajonui. Procesas buvo nutrauktas ir liko neužbaigtas. Todėl didžiausia urbanistinė problema likvidavus Kauno getą 1944 m. buvo ne suniokotas ar sunaikintas miesto rajonas, o sugriuvęs miestelis, kaimas ar gyvenvietė, likęs kito miesto teritorijos apsuptyje.

Po karo Vilijampolė tapo nominalia miesto erdve, bet deramai bendramiestinių funkcijų neatliko. Praradusi savo kaip nepriklausomos gyvenvietės charakterį ir iki galo neįsiliejusi į naują Kauno miesto ekosistemą, ji tapo provincija miesto apsuptyje. Praėjus pusei amžiaus nuo slabados suniokojimo ir dar sykį pasikeitus istorinėms aplinkybėms, Vilijampolėje tebejaučiamas rajono provincialumo ir mažos, uždaros bendruomenės mentaliteto apraiškos. Rajone dominuoja nedidelių gyvenamųjų kvartalų tinklas tik su vietos poreikius tenkinančiais objektais. Senojoje rajono dalyje nėra didelių ar labai svarbių bendramiestinę funkciją atliekančių objektų ar viešųjų erdvių.

Sąjungos aikštė

Dabartinės Sąjungos aikštės teritorijoje XIX a. pabaigoje (tiksli data nežinoma) buvo įkurtos katalikų kapinės. Kaip ir visai Vilijampolei, šiai teritorijai labai svarbus 1919 m.sujungimo su Kauno miestu faktas, mat nuo šio laiko Vilijampolės rajono planavimas patenka į Kauno miesto planavimo ir plėtros jurisdikciją. Vilijampolės priemiesčio planavimo projektą 1929 m. parengė Kaune gerai žinomas civilinis inžinierius Edmundas Frykas. Jame buvo suplanuota apskrita Sąjungos aikštė tarp Panerių ir Linkuvos gatvių, iš kurios planuota išvesti dar penkias papildomas gatves. O tuo tarpu dabartinėje Sąjungos aikštės teritorijoje labai racionaliai suplanuoti trys uždari kvartalai, ribojami skersinių ir išilginių gatvių.

 Gyvenvietė iki tol parkinės erdvės neturėjo. Nors Neries krantinė iš pirmo žvilgsnio tiko miestietiškam parkui, tačiau greitai šis variantas buvo atmestas. Dažni ir dideli potvyniai Neries krantinėje leido numanyti, jog parkas būtų niokojamas per kiekvieną didesnį pavasario atlydį. Tuomet, dėsto Rūkienė, savivaldybės Matavimų skyrius „pasiūlė tris realius variantus:

  1. Sutvarkyti ir apželdinti Žemės Reformos Valdybos rezervuotą plotą prie Vilijampolės kapinių, kadangi jos bus iškeltos. (žr. 11, 11.1 pav.)
  2. Parkui skirti jau pradėtą želdinti Sąjungos aikštės pusę, kurioje nėra pastatų. (žr.12 pav.)
  3. Jeigu šių plotų nepakaktų, prašyti Žemės reformos valdybos (laimėjus jai bylą dėl žemės nuosavybės) skirti plotą, kuris nėra išparceliuotas.“[16]

Vilijampolės parko ir Sąjungos aikštės projektą vyriausias Statybos ir sauskelių inspektorius patvirtino 1936 m. spalio 16 d.[17]. Pagal šį projektą parkas buvo išplanuotas tarp Sąjungos aikštės, Brolių, Puodžių ir Skirgailos gatvių – t. y. dabartinės aikštės viduryje.

Nespėjus pradėti įgyvendinti nei vieno iš šių projektų, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Sovietų ir Vokietijos nacių okupacijos nepaliko jokios galimybės planuotai Vilijampolės plėtrai. Kai 1943 m. Kauno getas tapo koncentracijos stovykla, Sąjungos aikštės teritorija buvo tarsi centras, aplink kurį spygliuotos vielos tvoros dalino stovyklą į atskiras teritorijas. Nei kapinių plotas, nei pradėta statyti bažnyčia nepateko už tvoros ir buvo tarsi koridorius tarp stovyklos teritorijų. 8-ojo dešimtmečio viduryje kapinės buvo iškeltos, dalis jų galbūt sunaikinta. Palaikų perkėlimu turėjo rūpintis patys artimieji. Pagal kapinių iškėlimą menančių vietinių žmonių liudijimus, apie galimybę perkelt artimųjų palaikus į kitą vietą sužinojo ne visi, ne visi spėjo tuo pasirūpinti. Liudijimai sufleruoja, jog tikėtina, kad, nors oficialiai kapinės šioje vietoje neegzistuoja, palaikų dabartinio monumento griuvėsių teritorijoje dar yra.

Paminklas komjaunuoliams

1974 m. Sąjungos aikštėje pradedamas statyti paminklas komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią. Pirmojo komjaunimo suvažiavimo Lietuvoje 60-mečiui kurto memorialinio ansamblio autoriai buvo architektai Gediminas Baravykas, Vytautas Vėlius ir skulptorius Steponas Šarapovas. „Ansamblį sudarė trys keliai, tiksliau, betono koridoriai, kreipę žiūrovą į aikštelę aukštumėlės viršuje. Lankytojams pasiekus aikštelę, atsiverdavo vaizdas su dviem figūriniais reljefais: „Priesaika“ (žr. 13 pav.), skirta komjaunimo organizacijos įkūrimui Lietuvoje, ir „Kova“, skirta komjaunimo organizacijos pogrindininkams, dirbusiems karo metais.“[18] Memorialo centre buvo kelių sankirtoje įkomponuotas aukuras (žr. 14 pav.) su įrašu: „Komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią 1941–1945“. To meto spaudoje rašyta: „Kūrinys atidengtas 1979 m. sausio 25 d. Lietuvos KP Centro Komiteto sekretoriaus[19]; „Projektas truko ilgai, Šarapovas 1965 m. laimėjo konkursą, bet statyba prasidėjo tik 1974 m.“[20], paminklo sąmatinė vertė buvo 342 tūkst. rublių[21] (žr. 15; 16 pav.).

Paminklo sumanymas kelia labai stiprių abejonių. Tematika jis panašus į deklaratyvaus pobūdžio politinį kūrinį. Kūriniu apeliuojama į Vilijampolės istorijos fragmentą, kuomet 1919–1940 m. Vilijampolėje veikė komunistinis pogrindis su slapta spaustuve, pogrindiniais butais, sprogmenų slėptuvėmis, antivalstybiniais susirinkimais ir 1942 m. susibūrusia antifašistine kovos organizacija[22].Tačiau visa tai yra lokalios istorijos epizodas, kurio įamžinimas neturi aiškios meninės motyvacijos konkrečioje vietoje sukurti tokios apimties monumentą. Gete 1942 m. visi komunistiniai ir antifašistiniai būreliai susijungė į antifašistinę kovos organizaciją, „ją sudarė 500 narių, tarp kurių buvo 21 komunistas ir 50 komjaunuolių“[23]. Paminklo koncepcija brutaliai ignoruoja dar beveik 17000 žmonių, kurių negalima priskirti komjaunuoliams ar bolševikiniams rezistentams, etninį genocidą, o Holokaustas traktuojamas kaip „tarybinių piliečių“ žudynės, neįvardijant aukų tautybės[24]. Aptariant meninę Sąjungos aikštės išraiškos formą, pastebima, kad kūrinys buvo vertingas dėl autorių svarbos Lietuvos modernizmo architektūrai ir skulptūrai (žr. 17 pav.). Ir Baravyko, ir Šarapovo meninės intencijos buvo aiškiai įskaitomos šiame darbe jo sukūrimo metu, tačiau šiuo metu kūrinio vientisumo nėra.

1991 m. lapkričio 28 d. bronziniai reljefai išmontuoti ir išvežti į Grūto parką[25], betoninė konstrukcijų ir aikštės dangos būklė bloga, pati žemės formavimo plastika šiuo metu nesukuria jokios kokybiškos erdvės. Buvusios meninės vertės šiuolaikiniame kontekste neaiškios ir neturi jokio teigiamo emocinio poveikio. Paminklo tematika taip pat buvo nominali, net jos pavadinimas Sąjungos aikštė klaidina, nes ji neatlieka aikštės funkcijų, tai geriausiu atveju yra vietinis skveras. Pati „aikštė“ su stelomis ar be jų nepretenduoja tapti (ir netampa) viešąja erdve. Tai rajono teritorija, bet ne viešoji erdvė. Aplink kalvą formuojasi prastos miesto dalies įvaizdis, kenkiantis mikrorajonui. 2004 m. miesto periodinėje spaudoje paminėta, kad šioje teritorijoje vyko skulptūrinis pleneras. Tai pirmoji iniciatyva siekiant vienaip ar kitaip transformuoti vietos erdvę į kokybiškesnį būvį. Plenero metu sukurtos trys skulptūros: Danieliaus Sodeikos „Dviratis“, Algimanto Šlapiko „Durys“ ir Simono Šidlausko „Svarstyklės“[26]. Tai buvo gera vietos bendruomenės, politikų ir meninkų iniciatyva, tačiau sumontuotas metalo darbų kompozicijas vos trijų savaičių nusiaubė vietos chuliganai. Apie vandalų suniokotą dviračio skulptūrą rašyta 2004 m. spalio 20 d. „Lietuvos aide“, apgailestauta ir dėl „žmonių, trukdančių atgaivinti požiūrį į aikštę“[27]. Po šių veiksmų, neskaitant treniruoklių įrengimo, iki šiol jokių realių pokyčių aikštės teritorijoje neįvyko.

Sąjungos aikštės regeneracijos vizija

Tolesnis Sąjungos aikštės likimas dar nėra aiškus, tačiau vilčių teikia įvykęs Sąjungos aikštės konkursas. 2014 m. rugsėjo 20 d. viešai paskelbtas Sąjungos aikštės Kaune vizijos urbanistinis architektūrinis supaprastintas atviras projekto konkursas. Konkursą organizavo Lietuvos Architektų Sąjungos Kauno skyrius, konkurso tikslas – surasti optimalų pasiūlymą dėl Sąjungos aikštės ir gretimybių urbanistinio architektūrinio formavimo strategijos. Lapkričio 17 d. Kauno Architektūros ir Urbanistikos Ekspertų Tarybos (KAUET) komisijai pristatyti 6 konkursiniai darbai. Kaip paaiškėjo vėliau, iš internetinės duomenų bazės konkurso sąlygas ištraukė 27 kolektyvai[28]. Recenzuojant pateiktus pasiūlymus, išskirtos dvi konkurso darbuose dominavusios pozicijos: 2 projektai su urbanistiniu užstatymu ir 4 parko regeneracijos pasiūlymai. Konkurse kartu su architektais Matu Šiupšinsku ir Dominyku Kalmatavičiumi dalyvavau ir aš, mūsų kolektyvas pateikė projektą „Exodus“.

Komisija pirmąją vietą paskyrė projektui „Exodus“ (žr. 18, 19 pav.) Žiuri nuomone, šis darbas geriausiai išpildo konkurso programoje iškeltus uždavinius: atsižvelgta į istorinę medžiagą, kvartalų struktūrą, tradicinį Kauno miesto aikštės mastelį. Būtent šis mūsų kolektyvinio projekto įvertinimas dar sykį patvirtino, kad problemų sprendimas neatsiejamas nuo vietos tyrimo ir istorinio konteksto analizės. Pasitelkę sukauptą informaciją, darėme išvadą, kad erdvę lengviau suvaldyti suskaidžius ją į mažesnius segmentus. Skulptūra ir kiti dizaino elementai turi kurti atskirų, mažesnių segmentų charakterius ir formuoti skirtingas jų funkcijas, atliepiančius įvairius miesto ir vietos bendruomenės poreikius. Atsižvelgdami į rajono raidos istoriją ir dabartinę veiklą jame, rekomendavome vystyti smulkaus verslo ir amatininkų bendruomenės charakterį, o Sąjungos aikštę traktuoti kaip simbolinį jos centrą ir numatėme dalinį jos užstatymą.

Projekte siūlome taikyti griežtesnį funkcinį zonavimą ir suformuoti dvi atskiras viešąsias erdves: atskirti bendramiestinę aikštę ties Linkuvos ir Panerių gatvių sankirta ir sukurti lokalų bendruomenės skverą buvusio memorialo teritorijoje (žr. 20 pav.). Siekdami aiškiai suformuoti šių erdvių ribas teritorijoje, siūlome parkinę aikštės dalį iškelti į paupį, o jos vietoje formuoti naują užstatymą (žr. 21 pav.). Aikštės skaidymas iš vienos nominalios erdvės į dvi dalis ir griežtesnis jų zonavimas aplink viešąsias erdves leistų koncentruoti skirtingas funkcines programas ir verslus. Teritorijoje sukūrus didžiąsias nominalias erdves (ankerius), tarp jų atsiradusi trauka paskatintų aktyvesnę srautų cirkuliaciją visoje aplinkinėje teritorijoje. Linkuvos ir Panerių gatvių sankryža yra tinkama formuoti miestietiško charakterio erdvę, gebančią priimti kultūrines ir komercines veiklas (žr. 22 pav.) Siūlome aikštės teritorijoje plėtoti komercinę veiklą, surasti formą ir skulptūros elementams, papildantiems prekybinio, amatų rajono charakterį.

Buvusioje monumento erdvėje galima vystyti lygiagrečiai atskleidžiamus naratyvus (krikščionių kapinių, žydų geto teritorijos, sovietinio periodo randų). Išsaugant esančią kalvą, prie kurios emociškai prisirišę vietos gyventojai, šią teritoriją galima pritaikyti žmonių laisvalaikiui. Rekreacinių zonų formavimasis buvusių kapinių teritorijoje yra dažna Europos miestų praktika, Kaune tokie pavyzdžiai yra Miesto sodas ir Ramybės parkas. Išanalizavę vietos atnaujinimo galimybes, siūlome likusias atramines monumento sieneles užlieti tekančiu vandeniu ir taip transformuoti statiškas sienas į čiurlenančius krioklius. Toks kūrinys turėtų artikuliuoti naują emocinę žinutę ir žiūrovui kurti prasiskyrusios jūros aliuziją. Šlaituose atsiradę takai ir mažoji architektūra kviestų aktyviai pradėti naudoti kalvos viršūnę ir iš viršaus apžvelgti monumente suprojektuotą amfiteatrą (žr. 23 pav.).

Mano vizijoje ši bendruomenės skvero vieta būtų tinkama įamžinti rajono istorinę raidą ir taip pažymėti Vilijampolės prijungimo prie Kauno 100-tąsias metines 2019 m. Finansavimo šaltiniai galėtų būti ne tik Europos Sąjungos fondai, bet ir pajamos, gautos už ilgalaikę teritorijoje esančių sklypų nuomą. Parkinę aikštės dalį siūlau iškelti į Neries krantinę, sukurti infrastruktūrą, kuri vilios gyventojus iš rajono į krantinę. Dviračių ir pėsčiųjų takai suskaidytų erdvę į skirtingų veiklų ir charakterių rėžius, pakrantės slėnyje būtų sukurtas patogesnis priėjimas prie vandens; apie šią siekiamybę pastaruoju metu vis dažniau kalbama Kaune.

Reziumuodamas savo patirtį projektuojant Sąjungos aikštę, galiu pasakyti: tikiuosi, kad žodis taps kūnu, kad šios įžvalgos ir surinktos žinios bus naudingos ir pasitarnaus regeneruojant šią erdvę į kokybišką, šiuolaikinius poreikius atitinkančią vietą. Tai ne tik išbandymas, bet ir puiki galimybė sukurti unikalią ir kokybišką viešąją erdvę, išsiskiriančią ne savo dizainu, bet unikaliu vietos charakteriu. Vilijampolės kaip mažo prekybinio miestelio dvasia dar gaji, ir tai yra raktas, turintis padėti regeneruojant šią erdvę.

 [1] Carmona Matthew, Heath Tim, Oc Toner, Tiesdell Steven, Public Places,Urban Spaces: The Dimensions of Urban Design, London: Architectural Press, 2003, p. 54.

[2] Alvydas Butkus, „Kauno vietovardžiai: Vilijampolė“. Kauno diena, 1998 01 17, p. 26.

[3] Žr. Algimantas Miškinis, „Vilijampolės būta savarankiško miesto“, Statyba ir architektūra, 1973, Nr. 3, p. 30 –31.

[4] Raimundas Kaminskas, Vilijampolės metraštis: Faktai, įvykiai ir žmonės. Kaunas: Kitos spalvos, 2012 , p. 3.

[5] Ibid., p. 6.

[6] Rasa Račiūnaitė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a.XXI a. pradžia), Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012, p. 50.

[7] Rasa Račiūnaitė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a. – XXI a. Pradžia), Kaunas: Vytauto Didžiojo Leidykla 2012. p. 50.

[8] Raimundas Kaminskas, Vilijampolės metraštis: faktai, įvykiai ir žmonės. Kaunas 2009 , p. 28.

[9] Raimundas Kaminskas, „Vilijampolės laiko žemėlapis“. Prieiga internetu: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2009/11/13/aktu_01.html, žiūrėta 2015 02 01.

[10] Rasa Račiūnaitė, op. cit., p. 59.

[11] J. Kančienė, Veterinarijos akademijos pastatų kompleksas L. Adomausko g. 59. Kauno architektūra. Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991, p. 59.

[12] Ibid.

[13] Arūnas Bubnys, Kauno getas, 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014, p. 29.

[14] Ibid., p. 16

[15] Ibid., p. 16.

[16] Rūkienė Danutė, Rūkas Eugenijus. „Buvusios Vilijampolės katalikų kapinės ir šv. Juozapo bažnyčia“, Istoriniai tyrimai; Istorinė apybraiža. Kaunas: mašinraštis, 1995. Ibid., p. 5.

[17] Ibid., p. 6.

[18] Elona Lubytė, Skulptūra: Albumas. Sudarė Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė, Vilnius: Aidai, 1997, p. 41.

[19] M. Tamašauskas, „Paminklas komjaunuoliams pogrindininkams“, Komjaunimo tiesa, 1974 08 30, p. 8.

[20] „Narsiųjų kovotojų atminimui“, Tiesa, 1979 01 27, p.12.

[21] E. Skarelis, „Atminimas kritusiems komjaunuoliams“, Kauno tiesa, 1975 01 29.

[22] Arūnas Bubnys, op. cit., p. 120.

[23] Idem, p. 120.

[24] Ibid.

[25] Arūnas Dambrauskas, „Rekviem bronziniams komjaunuoliams“, Kauno tiesa, 1991 11 29, p. 7.

[26] Rasa Masiokaitė, „Spalvingos skulptūros iš Sąjungos aikštės išvaiko nuobodulį“, Laikinoji sostinė, 2004 10 07, p. 12.

[27] Iveta Skliutaitė, „Vandalų nuniokota skulptūra vėl džiugina akį“, Lietuvos aidas 2004 spalio 20 d. p.8.

[28] Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, Sąjungos aikštės vizijos urbanistinio architektūrinio supaprastinto atviro projekto konkurso negalutiniai rezultatai, prieiga internetu: http://laskaunas.lt/konkursai/sajungos-aikstes-vizijos-urbanistinio-architekturinio-supaprastinto-atviro-projekto- konkurso-negalutiniai-rezultatai/, žiūrėta 2015 02 01.

       

Komentavimas baigtas.