Projektu siekiama tęsti mokslinių studijų apie iškilius Lietuvos architektus seriją. Iki šiol išleistos knygos apie Gediminą Baravyką, Algimantą Zavišą, Vladą Stauską, Petrą ir Alfonsą Janulius bei kt.
Dr. doc. Vaida Almonaitytė-Navickienė
Pristatoma nauja, ilgai brandinta tinklalapio skiltis, kurioje šeimininkaus jauni, ambicingi ir kūrybingai rašantys kolegos, studijuojantys menų disciplinas. Idėja kilo eilę metų vadovaujant magistrantų moksliniams tiriamiesiems darbams. Studentų sukurtuose tiriamuose moksliniuose darbuose apstu kūrybingų įžvalgų, eretiškų, tačiau inovatyviai reiškiamų idėjų, kurios galėtų būti įdomios ir platesnei auditorijai – Kauno architektų bendruomenei. Todėl kartu su LAS Kauno skyriumi šiemet sukūrėme projektą, kurį dalinai finansavo Lietuvos Kultūros taryba, įgalinantį viešinti ir įprasminti jų kūrybingo darbo rezultatus pristatant juos tikslinei auditorijai.
Lukas Šiupšinskas
Niekieno žemės
Kauno Sąjungos aikštė yra vienas objektų, kuriuos drąsiai galima vadinti „niekieno žeme“ (žr. 1, 2, 3 pav.). Sąjungos aikštės erdvė suformuota istorinės Vilijampolės gyvenvietės centre. Šiuo metu aikštė yra problemiška miesto viešoji erdvė, nes neatlieka nei miesto aikštės, nei mikrorajono skvero funkcijos (žr. 4 pav.).
Austė Zdančiūtė
Miesto erdvė nėra neutrali, joje gyvendamas ir veikdamas žmogus transformuoja miesto teritoriją, keičia miesto įvaizdį ir suvokimą. Tai, kad pastaruoju metu Kaune jaučiami teigiami pokyčiai, labiausiai lemia čia gyvenantys talentingi ir kūrybingi žmonės – globalaus pasaulio piliečiai. Šančiuose gyvas kūrybiškas intelektualus žmonių tinklas paverčia pavojingą miesto dalį kūrybiška ir žmonių tarpusavio ryšius stiprinančia erdve.
Ar kada nors vykdami pro Petrašiūnus esate susimąstę, kad tai patraukli zona verslui, smulkiajai pramonei, kūrybinėms industrijoms? Kokios svarbios yra Petrašiūnų kapinės, Nemunas, Pažaislis su Kauno mariomis? Kas galėtų pakeisti Petrašiūnus, kokios perspektyvos laukia šio Kauno rajono? O ar jums neknieti apsilankyti nors viename iš tų vaiduokliškos išvaizdos fabrikų? Pamatyti įrenginius, sužinoti, kaip jie veikė ir kaip dabar yra puikiai įkomponuoti į interjerą ar tarnauja kaip muziejaus eksponatas?
Monika Liočaitė
Įvadas
Norėdama aplankyti Pažaislio vienuolyną ar Kauno marias, vaikystėje su tėvais, o dabar ir pati renkuosi kelią pro Petrašiūnus. Pravažiuojant K. Baršausko žiedą, leidžiantis nuokalne ir įvažiuojant į plačią R. Kalantos gatvę, akys krypsta į nematytus pramonės statinius. Pro langus šmėkšo abipus gatvės išsidėstę apleisti masyvūs tūriai, mažyčiai vieno aukšto gyvenamieji medinukai, aprūdijusios ,,Bituko“ keltuvų konstrukcijos, ,,Centrolito“ teritorijos griuvėsiai. Šalia Petrašiūnų bažnyčios esantis J. Janonio popieriaus fabriko klubas primena sumažintą Arkikatedrą. Tolumoje kaip Petrašiūnų orientyras boluoja elektrinės kaminai. Dar neseniai iš jų tįso ilgos dūmų uodegos. Asfalto dangoje įsirėžę bėgiai… Visa tai primena, kad čia virė gyvenimas, kuris dabar gyvas mūsų senelių ar tėvų prisiminimuose.
Šis straipnis supažindins su Petrašiūnų vystymosi, augimo ir, deja, nyksmo istorija. Apžvelgsiu svarbiausius įvykius, kurie suformavo, pakeitė ir, tikėkimės, keis Petrašiūnų charakterį, leisdami šiai apmirusiai Kauno miesto daliai įsilieti į visaverčio gyvenimo sūkurį.
