Lapkričio 10 d. Architektų namuose įvyko architektų ir Kauno savivaldybės vadovų susitikimas. Į jį atvyko Kauno miesto vicemeras Povilas Mačiulis, tarybos narys Jonas Audėjaitis, mero patarėjas Vaidas Petrulis, architektas Donatas Bacevičius, Architektūros ir urbanistikos sk. vedėjas Nerijus Valatkevičius. LAS Kauno skyriaus pirmininkė Asta Kiaunienė sakė, jog šio susitikimo tikslas – užmegzti tarpusavio supratimu pagrįstą dialogą, padėsiantį kurti gražesnį ir patrauklesnį miestą, kuriame visi norėtų gyventi. Pokalbio moderatorius architektas Gintaras Balčytis diskusijai pasiūlė tris temas, su kuriomis svečiai buvo supažindinti iš anksto. Pateikiame sutrumpintą pokalbį.
I. Architektūros ir urbanistikos vizijos, politika ir jų tęstinumas Kaune, architektūros klausimų valdymas ir savivaldybės reorganizavimas
G. Balčytis. Architektų sąjungos kaip organizacijos tikslas – kuo geresni santykiai su tais, kurie valdo miestą, kurie į jį investuoja. Požiūriai gali būti įvairūs, todėl visada geriau ieškoti sąlyčio taškų. Pakvietėm miesto architektūrinę dalį atstovaujančius žmones, kurie vienaip ar kitaip įtakoja architektūrinę politiką. Šios dienos susitikime numatyti šie klausimai – urbanizmo vizijos mieste, kokia vykdoma politika, ar yra tęstinumas. Blogai, kai keičiasi valdžios, partijos ir nebelieka pradėtų darbų tęstinumo. Iki šiol, deja, didelio tęstinumo nebuvo. Kitas klausimas – savivaldybėj yra vykdoma reorganizacija, įdomu sužinoti, kokie jos tikslai, kryptys, bei ką tai reiškia architektams, architektūrai ir urbanizmui mieste. Siūlyčiau apie tai paprašyti pakalbėti. Mes manom, kad daugumos darbų didžiausia bėda, kad Kaunas neturi savo urbanistinio vystymo vizijos, ir tai matyti daugelyje darbų ir konkursų.
P. Mačiulis. Tai ir yra, galbūt, viena iš miesto raidos klaidų, kad visi laukia kažkokios stebuklingos vizijos, kuri neatsirado per dešimtmečius. Mūsų požiūriu, mieste yra tam tikras sąstingis, kurį mes visi kartu – ir architektai, ir savivaldybė – bandysime išjudinti. Ir tai yra neatsiejama nuo verslo ryšių, investicijų. Mūsų tikslas – surasti visas įmanomas geriausias priemones, tokiu būdu, išjudinti tiek savivaldybės valdomus resursus, tiek kitus, išorinius, t.y., verslas ir kita, kas gali duoti miestui pridėtinės vertės. Pasakyti, kad mes atėjome su labai konkrečia urbanistine ateities vizija – iš karto sakom – ne.
J. Audėjaitis. Nerealu, kad nauja komanda sugeneruos naujas vizijas. Pirmas klausimas – transporto klausimai (pietinis apvažiavimas), sprendimas dėl jo aplinkkelio bus vykdomas. Sekantis „degantis“ klausimas – integruotų teritorijų pinigai, kurį reikėjo labai operatyviai spręsti. Kitaip nebūtume galėję tikėtis, jog į Kauną ateis tos lėšos, kurios gali ateiti – tai ir yra urbanistinė politika, kai reikia spręsti „čia ir dabar“. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti sporto kompleksą ir Užsienio reikalų ministerija laimino šią kryptį. Kita kryptis buvo Aleksotas – tai, kas irgi yra nestabdoma, priešingai – žiūrima, kaip toliau vystysis ši koncepcija, galbūt, vienintelė, kuri dabar yra nagrinėjama ir gvildenama. Visi kiti klausimai, kuriuos savivaldybė per šį laikotarpi spręs, nėra labai dideli. Mes turime savivaldybės viešbučio teritoriją, Kongresų rūmus, kur konkursas jau yra įvykęs ir sprendiniai padaryti. Taigi, tęstinumas vyksta. Taip pat ir Laisvės alėja, ji irgi yra palikimas. Kitos, su verslu susijusios investicijos, turi būti sprendžiamos priklausomai nuo to, kiek verslininkams bus palanki terpė daryti savo sprendimus. Savivaldybė suinteresuota kiek galima operatyviau padėti investuotojams investuoti lėšas į miestą, pagalvoti, kokiu būdu tai spręsti, padėti verslininkams vardan miesto klestėjimo. Taigi dvi kryptys, du veiksmo laukai – viešasis, savivaldybės veiksmai, skirti pritraukti lėšas, ir privatusis – verslas. Jis turi būti ne stabdomas, bet skatinamas ir verslininkams padedama investuoti.
G. Balčytis. Kokie būdai yra mums prisidėti prie vizijos kūrimo? Vieni gali pateikti viziją vystyti Šilainius, kiti – tankinti miesto centrą, vengti naujų rajonų, kurie reikalauja milžiniškų investicijų ir visos infrastruktūros dėjimo, galų gale, skatinti tarpukario architektūros atsigavimą, nes tai yra centre, gal salą daryt? Nes kol kas, kas išvardinta, yra tęstinumas.
<…>
J. Audėjaitis. Vieną vertę, kurią turi Kaunas skirtingai nuo kitų miestų – tai pramonės teritorija su europine vėže ir ten sumanytais terminalais. Tikėtina, kad tas pramonės rajonas jau kartu su europine vėže turėtų pradėti normaliai kvėpuoti – verslininkai pajus naudą, nekalbant apie Karmėlavos oro uostą ir LEZ‘o teritoriją – tai teritorijos, kurios galėtų miestui duoti darbo vietas ir padėti vystytis.
G. Balčytis. Tai suprantama, dėl to ir savivaldybės reorganizavimas negali būti savitikslis, kalbu apie architektūros sritį, kas yra mums visiems svarbu.
<…>
P. Mačiulis. Daugiausiai kyla ginčai tarp vystytojų ir bendruomenės dėl „jautrių“ vietų, žinome senamiestį, jo tankį, tiek, kiek yra gyventojų senamiestyje, jų yra per mažai. Neseniai buvau Užupyje, ten stovi penki kranai, kiekvieną vietą Vilnius bando komercializuoti ir kažką vystyti. Aišku, gal tai nėra pavyzdys, kaip reikėtų vystytis miestui, bet kuriuo atveju, tai yra visiškai kitaip, lyginant su mūsų miestu. Apie administracinius pokyčius – mūsų kryptis savivaldybės administracijoje ir kitose pavaldžiose įstaigose – tai mažinimas. Žinome, jog turime ribotus resursus ir niekas mums daugiau neduos, kažkiek galime bandyti išsiprašyti iš vyriausybės – šioje srityje tikrai labai intensyviai dirbam – manau, dar ir šios vyriausybės darbo eigoje sulauksime ženklų, jog investicijos į Kauną ateina. Mūsų pozicija atėjus į miesto tarybą – dvidešimt procentų mažiname tiek savivaldybėje, tiek visose kitose pavaldžiose institucijose. Aišku, neliečiame tokių objektų kaip mokyklos ar darželiai, bet visur kitur, bent jau administraciniame lygmenyje, mažiname. Tik galiu nuraminti, kad architektūros ir urbanistikos skyriuje nebus peržengta kritinė riba, ir visi tie administraciniai pasikeitimai – apjungimai, stambinimai – architektūros skyriaus neliečia, jis dirbs toliau. Mero bei komandos pozicija – ieškoti visų galimybių įtikinti investuotojus, jog Kauno mieste investuoti galima.
<…>
A. Kiaunienė. Man atrodo, jog miesto prestižas pagerėtų, jei atsisakytume pasenusio architekto pareigybės pavadinimo, siūlyčiau įvesti „miesto architekto“ pareigybę.
<…>
N. Valatkevičius. Esame sujungiami su Statybos leidimų skyriumi. Puikiai žinote, kad yra rašytiniai pritarimai ir statybos leidimai dabar, kai atsirado „Infostatyba“, Statybos leidimų skyrius nebetenka jokios prasmės. Jau praeitą kadenciją prašiau, kad būtų sujungti tie skyriai. Dėl konkrečių žmonių – jie iki šiol yra svarstomi. Kas gerai dirba, tariamės ir su jumis, ir su administracija, ir su verslininkais investuotojais, taigi, tie žmonės, kurie dirba gerai, tikrai liks.
G. Balčytis. Mes neįtakojam jūsų sprendimų, ką keisti, o ką palikti, norime tik pasakyti apie vieną žmogų – Statybos leidimų skyriaus vadovę, kuri yra vienintelis žmogus, be vadovybės, labai daug padedantis architektams. Būtų labai gaila, jei tokie žmones būtų atleidžiami.
<…>
N. Valatkevičius. Naujamiesčiui ir senamiesčiui reikia skirti ypatingą dėmesį – biudžete dabar yra numatytos lėšos, norėtųsi Naujamiesčio viziją patiems padaryti, ką mes, kauniečiai norėtume matyti. Mes turime laiko stabdyti tą projektą, kurį daro “Vilniaus paminklai“ ir pateikti savo viziją, kurią buvome pradėję prieš keletą metų.
A. Kiaunienė. Esamę parašę raštą merui su priedais, KAUET protokolais, jame išsakyti lūkesčiai, pastebėjimai, visuomenės ir architektų reakcija. Kažin, ar būtų teisingas kelias parengti savo Naujamiesčio viziją, turbūt, reikėtų stabdyti šitą, ją tobulinti, išsakyti strateginius miesto lūkesčius ar uždavinius, bet ne savo alternatyvų variantą daryti. Tai ypač svarbu, jei miesto vadovai galvoja apie Naujamiesčio plėtrą. Tai – esminiai dalykai.
A. Gudienė. Lygiai tas pats vyksta ir su senamiesčiu, ir bus tas pats rezultatas.
A. Tuleikis. Jei šios savivaldybės vadovų kadencijos vienas didžiausių rūpesčių bus plėtra centre ir senamiesčio teritorijoje, tai kalbame apie labai aukštus reikalavimus architektūros kokybei. Jei galėjome bet kaip statyti periferijoje, tai niekaip negalėsime to daryti centre ar senamiestyje.
A. Kiaunienė. Rengiam raštus ir kitoms ministerijoms, bet mūsų organizacijos svoris nepakankamas. Savivaldybė turi dalyvauti būtinai. Papildant Liną, norėčiau pasakyti, kad strategija turi užtikrinti bet kokių, taip pat ir mažų, objektų atsiradimą senamiestyje ar naujamiestyje, ir kad jie būtų geriausios kokybės.
II. KAUET klausimai – kiek dabartinė struktūra atitinka įstatymų ir Savivaldybės viziją
G. Balčytis. Architektūros klausimų valdymui savivaldybėje 2006 m. buvo įkurta Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba. Tokios tarybos yra visuose miestuose, Kaunas išimtis tuo, kad ji yra bendra savivaldybės ir architektų sąjungos įstaiga, prižiūrinti architektūros kokybę. Bet kuriuo atveju, KAUET‘o sprendimai miestui yra aktualūs ir, mano supratimu, jis sukurtas geros praktikos ir vizijos įgyvendinimui. Tai nėra stabdis, ieškantis tik teisės pažeidimų. Nežinome, kokia dabartinės savivaldybės nuomonė, nes dabar, niekam ne paslaptis, kuriamos ir kitokios struktūros.
J. Audėjaitis. KAUET‘o reikšmės, svarbos niekas nekvestionuoja, priešingai, netgi dar labiau pabrėžia architektūrinių klausimų svarbą. Tie kiti dariniai, kurie atsiranda, atsiranda tam, kad būtų kiek galima operatyviau per architektus, o ne per administracijos politikus spręsti architektūrinius klausimus. Todėl architektai kviečiami dar arčiau prie mero, kad būtų galima „čia ir dabar“, iš karto, kilus klausimams, analizuoti nagrinėti ir po to, jeigu reikės, perkelti į KAUET‘ą ir visuomenę.
G. Balčytis. Jūs nematot, kaip galima pagerint, optimizuot KAUET‘o darbą? Norint pagerinti, reikia žinoti, kas blogai.
J. Audėjaitis. Prie mero iš karto galima diskutuoti, kalbėti, priimti sprendimus ir tikėtis geriausios kokybės, apie kurią mes šnekame. Svarbių klausimų nėra daug, nekalbant apie senamiesčio ir naujamiesčio specialųjį planą, kur <…> būtų miesto architektūrinės politikos realizavimo laukas. Esminiai klausimai šiam neilgam laikotarpiui, kuriam mes čia esame, manau, bus greit išspręsti, o smulkesni – padedant verslininkams, kurie, tarp kitko, nėra labai laimingi, kad Kaunas turi KAUET‘ą, daugelis teigia, kad jis yra vienas iš stabdžių investicijoms ateiti į miestą.
G. Balčytis. Tai gal jį galima pagreitinti?
J. Audėjaitis. Gal taip, bet gal tai atliks naujasis darinys, operatyviai girdintis klausimus, kurie „čia ir dabar“ kyla iš verslo pusės, juos galima bus deleguoti į KAUET‘ą, ir ten atitinkamai spręsti ir užtikrinti, kad miestą tikrai pasiektų investicijos.
L. Tuleikis. Bet pailgėtų tada tas procesas?
J. Audėjaitis. Jeigu reikės – tai taip, bet jeigu bus matoma, kad galima „čia ir dabar“ išspręsti tuos klausimus, tai, tuomet, ko gero, nepasieks ir KAUET‘o. Bet tą sprendimą patys architektai ir padarys.
L. Tuleikis. Visi KAUET‘o nariai – mūsų organizacijos visuotiniame suvažiavime rinkti ir pasitikėjimo teisę kaip kompetentingi žmonės įgavę nariai. Čia yra svarus legitimumo principas, todėl, jeigu jie priima vienokį ar kitokį verdiktą, mes turime su juo susitaikyti, nes patys rinkome. Visi kiti ekspertai turi visai kitokį legitimumą, mažiau viešumo ir demokratijos. Aišku, kai turime demokratiškesnę sistemą, tai ji kažkiek praranda greičio, bet gal vis tiek reikėtų išlaikyti vidurį, kad liktų ir procesai demokratiški, vieši ir skaidrūs, ir neprarasti tos spartos.
J. Merkevičienė. Yra visokių būdų, vasarą projektus svarstėm virtualiai. Įprasta tvarka, po savaitės nuo pranešimo įvyksta posėdis, galima per tris dienas paskelbus susirinkti į posėdį. Kituose miestuose ekspertų taryboms deleguoja klausimus miesto vyr. architektas arba savivaldybė, o ne KAUET‘as turi prašyti seniūnijų architektų.
L. Tuleikis. Jei labai susikoncentruosim į naujos struktūros kūrimą ir daug širdies įdėsim – neverta, nes tai bus labai laikina. Mano žiniomis, Aplinkos ministerijoje yra prioritetinis planas priimti architektūros įstatymą, kur bus reglamentuota, kaip privalo veikti architektūrinės tarybos, kaip jos bus renkamos, ir mes turėsime paklusti patvirtintai tvarkai.
G. Balčytis. Ar galėtumėm teigti, kad KAUET’as yra vis tik reikalinga institucija miestui?
J. Audėjaitis. Taip. Savivaldybės administracijos požiūris yra išsakytas, o tolimesnės darbo tobulinimo formos priklauso nuo visų mūsų.
G. Natkevičius. Įsivaizduoju, kad tai yra mero bandymas ieškoti formų, mes jų nežinom. Gal KAUET‘as yra gerai, o gal kokia kita struktūtra. Projektuotojo požiūriu, reikia peržiūrėti, kas labiausiai trukdo. Gal paaiškėtų, kad KAUET‘as netrukdo. Kaip Gruzijoj – moki daugiau, leidimą gauni greičiau. Reikia pasikalbėti, kaip atrodo savivaldybei, verslininkams, projektuotojams, menininkams.
L. Tuleikis. Jei atsigręšime penkis metus atgal, tas greitis buvo gal dvigubai lėtesnis – buvo nepatenkintų, o dabar, kai jis sutrumpėjo dvigubai – irgi nepatenkinti, jei vėl sutrumpintume – būtų taip pat. Čia yra tas žmogiškas noras viską gauti šiandien. Posovietinių visuomenių ligos. O kitas dalykas – KAUET‘as būtų naudingas su sąlyga, jeigu jis būtų veikiantis organizmas. Jei būtų sukurta kita institucija, kuri paimtų dalį KAUET‘o funkcijų, tai, ko gero, KAUET‘as numirtų. Manau, kad nuo demokratinės sistemos pereinama prie labiau centralizuotos greito veiksmo sistemos, čia matau konfrontacijos tarp architektų ir savivaldybės.
G. Natkevičius. Yra daugybė dalykų, kurie yra blogi derinimo procese. Ne KAUET‘as čia trukdo. Manau, puiku, kad čia yra pirmas bandymas kartu pradėti ieškoti to modelio, ko Kaune niekad nebuvo.
P. Mačiulis. Greitis yra ekonomiškai skaičiuojamas, tie verslininkai kurie pasiskaičiuoja, kad laike neišsitenka, išeina nepalikdami investicjų. Tai yra mums svarbu, reikia sudominti žmones, kurie nori ateiti ir leisti jiems per tinkamą laiką susitvarkyti.
G. Balčytis. KAUET‘ą sudaro skirtingi žmonės, kurių kiekvienas architektūros meną mato kitaip. Dauguma mato, kaip jiems atrodo teisinga, ir jei jie išsako nuomonę, tai ji dar nėra verdiktas, atsakomybė vistiek krenta autoriui. KAUET‘as pataria, protingas autorius atsižvelgia, o neprotingam niekas nepadės.
III. Architektūrinių konkursų planavimo ir organizavimo politika Kaune ir jų tęstinumo užtikrinimas
G. Balčytis. Kalbant apie architektūrines vertes, neabejotinai, labai svarbus būdas jai pasiekti yra konkursai. Architektūrinių konkursų organizavimo ir planavimo politika Kaune, mūsų supratimu, nėra gera – „šaudėme“ į dešinę, į kairę, daug jų pridaryta, išmesta milžiniškos lėšos. Daug žmonių darė konkursus, sugaišo daug darbo valandų. Manau, vienas pagrindinių dalykų miesto politikoj – pagrįstų konkursų organizavimas, jei organizuojam, tai ir įgyvendinta turi būti. Štai Dainų slėnis atrodo geras objektas, o – tik du darbai. Nėra tikėjimo, kad ten gali būti reikalinga, tai per eilę metų Kaune susiklostęs šleifas, kai konkursai daromi bet kur. Reikia atstatyti pasitikėjimą konkursais.
L. Tuleikis. Galbūt nei vienas nėra blogas, blogiausia yra tai, kad pradedam konkursus nenumatant resursų, iš kurių juos realizuosi.
G. Balčytis. Ne architektai, ne KAUET‘as ir ne sąjunga turi numatyti programą. Miestas, užsakovai, turi pasakyti, kas turėtų būti Kaune, kokio dydžio, o tada ir leisti rengti konkursus architektams. Konkursui pateikti tuos projektus, kuriuos planuojama įgyvendinti po kelių metų.
P. Mačiulis. Architektų bendruomenėje buvo aptarinėjamas mūsų siūlymas dėl Dariaus ir Girėno stadiono, lengvosios atletikos maniežo. Kai atėjome į valdžią, į klausimą, kokiems objektams Kaunui reikia pinigų neturėjome atsakymo. Reikėjo 2016 metams turėti bent kelis projektus, kuriems galėjom tikėtis gauti finansavimą. 2017 metais mes planuojame rengti konkursus, kur tikrai bus resursai.
G. Balčytis. Čia dar apie stadioną kalbate?
P. Mačiulis. Ne, stadioną norime pradėt statyt 2016 metais. Lengvosios atletikos maniežą – taip pat, nes gauname finansavimą. Galite sakyti, jog tai yra skubėjimas, prasilenkiantis su tradicijomis ir taisyklėmis, kurios buvo tarp savivaldybės ir Kauno architektų gildijos, bet čia mums reikia greitų sprendimų. Finansavimą šios teritorijos vystymui mums skyrė VRM, ji turi labai griežtus reikalavimus, kuriuos turime atitikti, ir vienas jų yra laikas.
<…>
L.Tuleikis. Vicemeras teisingai pastebėjo kad Kauno architektai daug kalba apie Ąžuolyno objektus, tai aktualu, ir nėra jokio aiškumo. Jei paaiškintumėte, ar rengiamas kažkoks projektas, kas jį rengia, ar galvoja pristatyti kam nors viešai pasitarti, kokie planai dėl tų objektų. Būtume dėkingi.
J. Audėjaitis. „Kauno planas“ kaip rengė, taip ir rengia, jiems buvo užsakyta, ir jie vykdo.
N. Valatkevičius. Dabar „Kauno planas“ rengia detaliojo plano korektūrą, KPD ir kitos institucijos išdavė sąlygas. Prasidėjo prieš mėnesį ar du.
N. Stanionis. Tai gal atskiriems objektams gali atsirasti kažkokie architektūriniai konkursai? Nes laikas netrumpas, su visais poveikio aplinkai vertinimais, be jų tokie objektai nepasidaro. Visa tai užims 8 mėnesius, gali ir tarptautinis konkursas įvykti.
N. Valatkevičius. Kaip daryt konkursą be detalaus, jei neatitiks sprendiniai? Jūs galvojat, kad reikia lygiagrečiai organizuot?
R. Gudienė. Taip, būtinai.
A. Kiaunienė. Esam daugelis dalyvavę, ir Vilnius tokią patirtį turi, ir Klaipėdoj ne vienu atveju yra buvę, kad konkursas vyksta ir detalusis daromas. Sąlygose būna nurodoma, ar laikytis griežtai detaliojo, ar detalusis gali būti koreguojamas pagal konkurso sprendinius.
G. Balčytis. Kaip tada suprasti tokią logiką, kad techninį projektą galima daryti, nes statoma 2016 m., o konkurso – negalima?
N. Valatkevičius. Galima. Detalusis – mažiausia pinigų reikalaujantis projektas. Toliau, jei paaiškėtų, kad yra pinigai, konkursą reiktų daryt tą pačią akimirką.
L. Tuleikis. Tą pačią neišeitų, reiktų planuoti, paruošt sąlygas, diskutuoti, nes konkurso kokybė priklauso nuo konkurso sąlygų. Jeigu jos bus greitai padarytos, tai rezultatas tik per stebuklą gali būt geras.
A. Kiaunienė. Projektinių pasiūlymų parengimas jau didelis įdirbis. Techniniam projektui ar detaliam planui rašoma panaši užduotis, taigi, yra daug klausimų išspręsta, daug darbo padaryta. Tuo pačiu ir daug atsakymų, reikalingų konkurso sąlygoms parengti. Nuo pirmo klausimo ir pradėjom, kad būtų aiški veiksmų strategija kaip galėtume pagelbėti savivaldybei ir susiplanuot veiksmus. Turint informaciją, planuojant ir diskutuojant pasimato, ką galima pagreitinti. Norisi tą ir padaryti siekiant bendro tikslo – geriausio rezultato miestui.
P. Mačiulis. Kol kas dar palikim šį klausimą atvirą. Bet sakau, šitų objektų atveju svarbiausia yra laikas.
A. Kiaunienė. Mes suprantam, apie tai ir kalbam.
P. Mačiulis. Nekalbu apie tai, kad pastatyt per šią kadenciją, bet mes turim išsikovoję VRM finansavimą, projekto dalys finansuojamos iš skirtingų šaltinių. Ir mes esame savo garbės žodžiu pasakę, kad mes sugebėsime jau kitais metais pradėti statybas. <…> tai yra pakankamai sudėtingas laikas. Aš nesiimu spręsti, koks architektūrinės dalies atrinkimo formatas yra geriausias. Bet sakau, koks mano, kaip savivaldybės vadovybės ir komandos nario, atsakingo už investicinius projektus, pagrindinis tikslas.
L. Tuleikis. Taip, laikas iš tikrųjų labai svarbus dalykas, bet jei mes būtume tą idėją išrutulioję ankstesnio susitikimo pas merą metu, tai mus dabar suptų stadiono konkursiniai darbai.
P. Mačiulis. Sulipdėme finansavimą iš skirtingų šaltinių, galbūt, net pritraukiant privačias lėšas ir toks planas kasdien keičiasi, atsiranda nauja informacija. Ir dabar yra daugiau klaustukų negu atsakymų. Jūsų nuomonę išgirdom, nedirbam atskirai, dirbame visi kartu, ieškodami to sprendimo. Mūsų kaip komandos iš savivaldybės pagrindinis tikslas šio objekto atveju yra greitis. Koks būtų sprendimas šiuo atveju, kas projektuotų – ar “Kauno planas”, ar konkurso būdu, ar dar kažkaip kitaip – 2017 metų statybom, t.y., kitiems objektams, kurių tikrai bus, mes turime galvoti nuoseklų planą.
L. Tuleikis. Šiandien dar turim laiko turėt objektą, kuris būtų naudingas miestui. Jei praleisim labai daug laiko, gali pasirodyt, kad jau kokybės nebepavyksta pasiekt. O blogiausia, jei paaiškės, kad europinių lėšų pritraukimas reikalauja konkursinių procedūrų. Tų klaidų negalim padaryti.
N. Stanionis. Nežinant visos programos, sunku ką komentuot, bet patirtis prie didesnių objektų, ar Žalgirio arenos, ar Kaunakiemio, Akropolio ar Megos – visų jų detalaus plano projektavimas vyko šalia techninio projekto. Ir tai labai gerai, kad šalia. Daryti konkursą ir turėti detalaus plano sprendinius – taip ir reiktų susidėliot tas procedūras, kad paskui neatsirastų tam tikrų neaiškumų.
N. Valatkevičius. Jūs pasakysit, kad pradėti rengti konkursą, kai jau viskas bus aišku? O kaip bus, jei, pvz., padaro konkursą ir paskui nebestato, nebeskiria pinigų?
G. Balčytis. Didžiausia bėda, kad miestas, be objektyvių priežasčių, ima ir nusprendžia daryt vienoj ar kitoj vietoj konkursą. Tai dezorganizuoja mūsų cechą ir visuomenę.
G. Prikockis. Konkursas yra įvykis meninėj architektūrinėj kūryboj. Kaune kažkas ne taip su konkursais, reikia rasti problemą ir ją įvardinti. Architektų pajėgos yra stiprios, o šiame bare kažkas ne taip.
G. Balčytis. Nebuvo tęsinio.
G. Natkevičius. Problemų buvo ir tame, kad konkursai buvo suplakami su viešaisiais pirkimais. Bet pasaulyje su konkursais irgi yra problemų, yra bandoma keisti formą – paskleist, kad dalyvautų visi, finansavimas turi būti geras. Gal turi būti du etapai – konkurso paraiškų, o tik po to dalyvauji. Čia mūsų problema.
G. Balčytis. Reikia atstatyti gerą nuomonę apie Kauno konkursus. Konkursai yra labai svarbus dalykas architektūros kokybei, edukacijai, nuotaikai, jaunimui. Yra pilotinių objektų, kur suklysti negalima.
J. Audėjaitis. Nereikia įtikinėti, konkursai privalo būti ir jie bus.
A. Kiaunienė. Vien žinia, kad Kaune bus konkursų, ir yra ėjimas prie veikiančių kranų. To ir siekiam. Gal sutartume, kad tokie susitikimai būtų reguliarūs?
P. Mačiulis. Kad būtų produktyviau, mums reikia pasiruošti susitikimams, informuoti, kokie mūsų planai.
G. Balčytis. Mūsų intencija – architektūros kokybė, ir norime tai padaryti, kaip galima geriau. Dėkojame, kad atėjote.
