LAS Kauno skyrius

PETRAŠIŪNAI

 Monika Liočaitė
Petrašiūnai kaip visuma Lyncho metodu ir Kauno popieriaus fabriko konversija

 Ar kada nors vykdami pro Petrašiūnus esate susimąstę, kad tai patraukli zona verslui, smulkiajai pramonei, kūrybinėms industrijoms? Kokios svarbios yra Petrašiūnų kapinės, Nemunas, Pažaislis su Kauno mariomis? Kas galėtų pakeisti Petrašiūnus, kokios perspektyvos laukia šio Kauno rajono? O ar jums neknieti apsilankyti nors viename iš tų vaiduokliškos išvaizdos fabrikų? Pamatyti įrenginius, sužinoti, kaip jie veikė ir kaip dabar yra puikiai įkomponuoti į interjerą ar tarnauja kaip muziejaus eksponatas? Gal netrukus ateityje Kaunas galės didžiuotis turintis pramonės dvasia alsuojantį, gamybos procesus menantį, tačiau architektūriškai ir socialiai vėl gyvą rajoną. O kol kas galime tik bandyti kuo daugiau žmonių parodyti tai, ką mato architektai, paveldo sargai, urbanistai ir ekonomistai – galimybes. Pajusti tai, ką jautė auksiniais Petrašiūnų metais čia gyvenę žmonės. Ir atvykę, o gal tik pravažiuodami pasidalinti savo mintimis su kitais, taip skleisdami idėjos giją, kuri laikui bėgant virstų veiksmais.

Pirmoje dalyje[1] aprašiau Petrašiūnų istoriją, aptariau problemas, su kuriomis susiduria teritorija sunykus joje stambiajai pramonei. Pasitelkusi architektūros teoretiko Kevino Lyncho[2] metodą, šioje dalyje analizuosiu dabartinę Petrašiūnų centro, apie kurį telkiasi dabartinis rajono gyvenimas, situaciją. Pasiremdama gautais atsakymais pristatysiu pramoninės teritorijos konversijos projekto idėją.

 Ribos, keliai, kvartalai, centrai

Tyrimo metu išskyriau šiuos Petrašiūnų teritoriją ribojančius barjerus[3]: Panemunės Trijų mergelių tiltą, Kauno Hidroelektrinės tiltąs[4], geležinkelio bėgių trasą ties Amaliais, Nemunu, Petrašiūnų kapinėmis (žr. 1 pav.). Šie barjerai stabdo teritorijos drieką, o tai lemia, kad plėtra įmanoma tik teritorijos viduje – konvertuojant, regeneruojant, rekonstruojant ar dar kitaip antram gyvenimui prikeliant buvusias pramonines zonas. Matant šiuos barjerus kyla natūralus noras kurti Petrašiūnų jungtį su Vičiūnais, Panemune ir, naikinant jų atskirtį, drastiškai kirsti Romo Kalantos gatvę.

Teritorijos keliai matyti 2 pav. Tai – dvi pagrindinės geležinkelio vėžės, tarsi apglėbiančios Petrašiūnus. Taip pat paveiksle matyti, kad bėgiai vagoja visų pramoninių teritorijų kiemus. Kalantos ir Tito Masiulio gatvės yra Petrašiūnų pagrindinės transporto arterijos. Dauguma Kalantos gatvės atšakų baigiasi akligatviais, vedančiais į buvusią pramoninę teritoriją, kurioje galiojo kitokia infrastruktūra ir kelių sistema.

Laikydamasi metodo toliau nagrinėjau kvartalus. Analizei pasirinkau tik gyvenamuosius ir pramoninius regionus (žr. 3 pav.). Schemoje raudonai žymėtos pramoninės teritorijos (3a), rusvai – gyvenamosios (3b). Pastebėjau, kad pramoninėse teritorijose pradėjo kurtis nedidelės atskiros firmos, kurios nesistengia išsaugoti teritorijos vientisumo. Gyvenamosios teritorijos išlikusios ten pat, kaip ir buvo planuota sovietmečiu – ties Petrašiūnų žiedu, palei Kalantos, Marijos Gimbutienės ir Masiulio gatves. Skirtingų teritorijų koncentracija pavaizduota 3c schemoje.

Toliau analizuodama pavienius taškus (centrus) pastebėjau, kad Petrašiūnų centras gerokai nutolo nuo pirmųjų pramonės statybų[5]: matyti (pav. 4, schema 4a), kad senasis centras (mėlynas) formavosi apie kultūros objektus (bažnyčią, policiją, paštą), o naujasis (geltonas) – apie prekybos centrą ,,Šilas“, ties Petrašiūnų žiedu. Važiuodami pro Petrašiūnus ties šiuo žiedu tikrai pajusite didesnę žmonių koncentraciją. Veikiausiai tai lemia arti esančios kapinės. Geltoni taškai (schema 4b) žymi komercinius objektus: prekybos centrus, smulkias parduotuves, tuo tarpu mėlyni (4c) – biblioteką, kurios patalpų Petrašiūnams neužtenka, policiją, paštą, kolegiją, mokyklą, darželį ir kitas įstaigas. Aiškiai matomos taškų koncentracijos nėra, tad teigti, kad Petrašiūnai turi raiškiai išreikštą centrą, kol kas negalima.

Petrašiūnų orientyrai nurodyti 5 pav. Tai išsišovę į dangų šiluminės elektrinės kaminai, atpažįstamas bažnyčios bokštas ir du tiltai: Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės ir Panemunės šilo Trijų mergelių.

Sujungę atskirus elementus (6 pav.) matome, kad teritorija neturi išvystyto važiuojamųjų kelių tinklo, yra apribota dviejų geležinkelių vėžių, neturi jungties su Panemune, Vičiūnais; nėra pėsčiųjų, dviračių tako palei Nemuną, ką jau kalbėti apie rekreacijos zoną; pramoninės teritorijos yra labai stambios ir užgožia priėjimą prie upės; aktyvūs centrai padriki, tačiau pastebima jų koncentracija ties buvusiu Juliaus Janonio popieriaus fabriko kultūros centru-klubu ir Petrašiūnų žiedu, ties kapinėmis.

Teigčiau, jog analizė įrodo, kad patraukliausias konversijai yra buvęs Kauno popieriaus fabriko kvartalas. Sutvarkyta radialiniu būdu, ši teritorija paveiktų visas Petrašiūnų pramonines teritorijas, kaip tai pavaizduoja 7 pav., sukurtų traukos tašką kauniečiams, sujungtų Petrašiūnus su Panemune, Vičiūnais ir pačiu Kaunu.

 Sunki Kauno popieriaus fabriko dalia

Kauno popieriaus fabrikui, paskutinei Petrašiūnuose veikusiai ir 2013 m. bankrutavusiai bendrovei, priklausė senasis apie 2 ha ploto sklypas, toks pats, koks buvo ir 1929 m., kai švedai ėmėsi statyti fabriką. Senojo ansamblio pastatai statyti tarpukariu, tačiau į pramonės, technikos, architektūros ar kultūros paveldo registrą neįtraukti, ir tokia galimybė kol kas net nesvarstyta[6]. Žinant dabarties aktualijas, įtraukimas į paveldą nebūtų palankus verslininkams. Tačiau veiksmų imtis būtina, nes šiuo metu pastatai merdi, kiemas teršiamas, teritorija užversta visokiais demontuojamo popieriaus fabriko agregatais. Nagrinėjant ikonografiją galima pamatyti, kad statinio tūriai nėra stipriai sugadinti, tad juos prikelti tikrai būtų įmanoma (8 pav.).

Fabriko kaminas nugriautas, jo vietoje sovietmečiu pastatyta didesnė katilinė, turbūt tuo pačiu laiku sunaikinta ir dalis istorinio tūrio, jį perkuriant į administracinį popieriaus fabriko 4 aukštų pastatą. Šio antstato ar priestato stilistika nedera prie tarpukariu statyto raudonų plytų ansamblio. Langų horizontalės kertasi su senojo statinio langų vertikalėmis bei pastovia ritmika, kurios naujasis priestatas, įstiklintas ištisinėmis langų juostomis, neturi. Taip pat tarybinio laikotarpio priestatas gana agresyviai viršijo aukštingumą ir pažeidė iki tol galiojusią užstatymo liniją. Fabriko langų angų dydis pakitęs: langai projektuoti dvejomis eilėmis, nors istorinėje medžiagoje aiškiai matyti, kad visi langai buvę vienodi (8 pav.). Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad dauguma originalių ansamblio elementų išliko fabriko fasaduose nuo Nemuno pusės (9 pav.). Turbūt vienas unikaliausių elementų yra betoninis antstatas (10 pav.), užfiksuotas beveik iš karto po pastatymo darytoje fotografijoje 1935 m. (11 pav.), vėliau 1967 m. (12 pav.) ir šiomis dienomis.

Reikia nepamiršti, kad Lietuvos degtukų akcinės bendrovės Kauno popieriaus fabrikas buvo pirmasis Lietuvoje pastatytas popieriaus fabrikas, jo išsaugojimas yra svarbus kultūrine, architektūrine ir technologine prasmėmis. Tačiau saugoti nereiškia – užkonservuoti. Šis ansamblis yra unikalus ir juo privalu dalintis su žmonėmis ne kaip saugojamu objektu, o kaip traukos centru, kuris alsuoja istorija ir industrija, kuriame vėl verda gyvenimas ir kuriamos naujo etapo vizijos. Įtraukta į kultūros paveldo registrą ši teritorija leistų ateities kartoms išsaugoti didelę dalį raudonų plytų tūrių, jų architektūrines tarpukario laikotarpio charakteristikas. O edukacinė veikla, muziejus ar kitos panašios funkcijos leistų nepamiršti ir didžiuotis, kad Petrašiūnuose 1929–1933 m. buvo pastatytas pirmasis Lietuvoje popieriaus fabrikas.

 Europos pramoninių teritorijų konversijų patirtis

 Pirmoje dalyje buvo rašyta, kad su stambiosios pramonės išsikėlimu iš miesto teritorijų, su dykvietėmis virtusiomis gamybinėmis zonomis kovoja beveik kiekviena valstybė ar miestas. Šioje dalyje pateiksiu pavyzdžius iš Europos šalių, labiau akcentuodama mūsų kaimynę Estiją.

Europoje jau seniai organizuojami didelių kvartalų ar pavienių statinių konversijos projektai ir konkursai. Dažniausiai pramoninės teritorijos konvertuojamos į gyvenamųjų būstų ar verslo kvartalus. Taip pat pasitaiko konversijų į visuomeninius kultūros ar pramogų objektus. Retai, nes tai atima daug laiko ir investicijų, teritorijos perkuriamos į industrinius, kraštovaizdžio parkus. Populiariausi Europoje įkurdinti Paryžiuje, Bercy, buvusioje sandėlių prekybinėje zonoje (13 pav.) ir Vokietijoje, Duisburge, buvusios plieno gamyklos vietoje (14 pav.). Tokiuose parkuose saugojama ir atkuriama unikali pramoninė dvasia, kraštovaizdis ir architektūra[7]. Bercy – sandėlių ir vyndarystės zona paversta prancūziško tipo parku, į kurį įkomponuoti senieji tūriai, naujos architektūros statiniai, meniniai skluptūriniai elementai ir vandens telkiniai. Duisburgo parkas buvo kuriamas tikintis, ,,kad senelis, kuris dirbo šioje įmonėje, galės lankytis su anūkais ir paaiškinti, ką jis buvo įpratęs daryti.“[8] Šio parko gidais dirba buvę plieno fabriko darbuotojai. Senuosius korozijos pagraužtus gamybinius įrenginius išryškina botanikos parkas su vandens telkiniais.

Tokie parkai, teritorijos – tai pramonės paveldo reliktų saugojimas, apimantis ne pavienių pastatų konversijas, tačiau vieno pramonės rajono ar net kelių pramonės teritorijų regeneraciją. Petrašiūnų rajoną būtų galima organizuoti kaip vientisą parką, kuriame kontrasto principu būtų išskirtos pagrindinės buvusios ,,Bituko“, ,,Centrolito“ ir ,,Kauno popieriaus fabriko“ teritorijos su gyvenamosiomis zonomis. Tokiame parke pramoninės teritorijos nesudėtingai įgautų charakteringą naują architektūrą, išryškėtų vertingieji senosios pramonės elementai, būtų sukurtos naujos darbo ir gyvenamosios vietas, ir saugiai sprendžiant konstrukcinių ,,skeletų“ panaudojimą, atsirastų viešosios zonos pertašiūniškiams, kauniečiams ir Kauno svečiams.

Gyvenimas konvertuotoje gamyklinėje zonoje ne tik ekonomiškesnis, dinamiškesnis, bet ir ekologiškesnis. Tai įrodo tokios konversijos kaip senojo Savonnerie Heymans tekstilės fabriko Briuselyje, kuris buvo pritaikytas socialiniams būstams (15 pav.) Architektų sprendimu bendra terasa (žr. 15 pav.) tapo senojo angaro konstrukcijos. O kaminas – ne tik teritorijos akcentu, bet ir ventiliacijos šachta požeminiam automobilių garažui (žr. 16 pav.)[9]. Orginalus MDW architektų sprendimas įkvepia kurti ką nors panašaus ir masyvių konstrukcijų ,,Centrolito“ ar ,,Bituko“ buvusiose gamybinėse teritorijose.

Pavyzdžiais džiugina ir mūsų kaimynė Estija. Rotermann kvartalo (17 pav.) konversijos prasidėjo 2004 m. konvertavus pirmąjį objektą, celiuliozės fabriką Fahel (18 pav.). Vėliau Koko architektai, įgavę miesto valdžios ir paveldo specialistų pasitikėjimą, ėmėsi Roseni 7 – senų sandėlių, kuriems suteikė novatoriškos architektūros bruožų (19 pav.). Vėliau stambi Rotermann kvartalo konversija buvo patikėta HGA architektams. Kvartalas multifunkcinis, kiekvienas pastatas skirtingos architektūrinės išraiškos. Tačiau daugiausia dėmesio sulaukė buvusios miltų saugyklos konversija ir rekonstrukcija (20 pav.). Architektai ant senojo (saugomojo) statinio suprojektavo antstatą, kuris paaukština tūrį, ir naują pastatą prijungė šalia. Stiklinė galerija (21 pav.) liko tarsi istorijos ženklas, galutinai apjungiantis sena ir nauja.

Šio kvartalo istorija prasidėjo XIX a. pradžioje ir tęsiasi iki šiol. Internete jau galima rasti naujus Rotermann kvartalo užmojus[10], o tai leidžia tikėti, kad Taline konversija yra gaji ir ekonomiškai patraukli priemonė. Lietuvoje yra vos keletas ne pavienių, o visos teritorijos konversijos atvejų. Reikia tikėti, kad atgaivinimo procesai bėgant laikui bus vykdomi ne tik miesto zonoje, tačiau ir tokiuose regionuose kaip Petrašiūnai, kad konversijos aparatas veiks ne tik verslo, bet ir naujų viešųjų erdvių bei rekreacinių zonų plėtros naudai.

Pramoninių teritorijų atgaivinimui populiaru rinktis visuomeninę arba kultūrinę, pramoginę paskirtis, taip pat kūrybinių industrijų objektus. Kaip pavyzdys pateikiama Matadero, Ispanijoje, Madride, buvusi skerdykla (22 pav.), kuri transformuota į muziejų, kultūros, edukacijos centrą ir pramogų zoną (23 pav.). Nors iš lauko statiniai atrodo niekuo nepakitę, viduje sukurtas minimalistinis interjeras (24 pav.), kuris šokiruoja netikėtomis detalėmis, stebina apšvietimo elementais, šaltumu ir erdvės švarumu.

 Multifunkcinės buvusio fabriko galimybės

 Kai Kevino Lyncho metodu išnagrinėjau ir aprašiau sėkmingų konversijų pavyzdžius Europoje, susižavėjusi Matadero interjerais norėjau sukurti idėjų projektą, kuris atitiktų išsikeltus tikslus. Tam pasirinkau Kauno popieriaus fabriko ansamblį. Šį statinių kompleksą stengtasi konvertuoti į daugiafunkcį kultūros, edukacijos ir sporto centrą, kurio stokoja Petrašiūnai ir kuris sovietmečiu veikė Juliaus Janonio popieriaus fabriko klube. Projektui pasirinkau transformuoti tūrį modernia minimalistine architektūra, tačiau laikytis principo: kuriant naują akcentuoti seną.

Fabriko konversiją pradėjau tinkamai suformuodama prieigas nuo Kalantos gatvės. Teritoriją nuspręsta išvalyti nuo menkaverčių pastatų, praplatinti Jėgainės gatvę, formuoti urbanistinį, perimetrinį gatvės užstatymą, kuris leistų suprojektuoti tinkamą patekimą į teritoriją (25 pav.), atskirti pėsčiųjų ir automobilių srautus. Fabriko teritorija buvo išraižyta bėgiais, tad projektuojant nusprendžiau bėgius išryškinti, tačiau patį vežės elementą tarsi eksponatą įkomponuoti muziejaus interjere. Bėgiai teritorijoje turi simbolinę reikšmę: tai naujo ir seno sankirta, pramonės ir gamtos susidūrimas, ritmo ir laisvės poliai. Grindinio raštas ir tesktūra, kirtusi bėgius, kinta: granitas pereina į veją, medį, poilsio erdves. Tai detaliau matyti sklypo dangų plane (26 pav.).

Senieji tūriai perbraižyti pagal archyve esančius dokumentus[11] (27 pav.). Statinių jungčiai pasirinkau skaidraus stiklo gaubtas, kuris saugo raudono mūrų sienas. Senieji tūriai beveik visur palikti autentiški, tik tarybinio priestato vietoje dalis sienos eliminuota formuojant pagrindinį įėjimą į kompleksą. Naujame stikliniame tūryje projektuoju biblioteką su skaityklomis ir darbo zonomis antrame aukšte (28 pav.). Apjungus du raudonų plytų senuosius tūrius, kuriuos skyrė geležinkelio bėgiai, sukūriau muziejaus erdvę. Svarbiu akcentu čia tampa pandusas: tai apžvalgai tinkantis takas, kuriuo kylant kaip ekspoziciją galima apžvelgti visą pastatą (29 pav.). Trijų aukštų tūrį užima suprojektuotos sporto salės, baseinas. Stiklinėje galerijoje, kuri jungia labai dailių proporcijų raudoną mūrinį namą su betoniniu antstatu, siūlau įrengti ekspozicinę erdvę – nesuvaržytą kolonų, sienų ir santvarų, tinkančią didelių gabaritų kūriniams. Siūlymas būtų eksponuoti meno kūrinius tik iš popieriaus, taip primenant čia buvus popieriaus fabriką (30 pav.). Mūriniame name projektuoju restoraną, o betoninis antstatas turėtų būti įrengtas kaip Petrašiūnų turizmo ir apžvalgos centras – nuo jo puikiai matosi Nemunas, Vičiūnai, Panemunės šilas, kiti aplinkiniai objektai. Pavasarį būtų galima stebėti grįžtančius į mūsų tėvynę paukščius, rudenį – bebrus, kurių jauki irštva yra šiek tiek žemiau Petrašiūnų šiluminės elektrinės teritorijos.

 Daugeliui Petrašiūnai yra tik greitkelis iki kapinių, Kauno marių, Pažaislio, pravažiuojamas šiek tiek viršijus greitį ir neretai pabumbant, kai senyvo amžiaus žmogus mėgina pereiti perėją. Pro atvažiuojantį troleibusą stengiamasi ,,pralįsti“, su juo nesusidurti, nes gatvė čia – nesuprasi, dviejų eismo juostų ar vienos itin plačios…

Pravažiuodami nejaučiame įvairiaspalvės Petrašiūnų istorijos, kuria su manimi dalinosi gerbiama Petrašiūnų patriotė, istorikė ir knygos apie šį Kauno rajoną autorė Genovaitė Mikėnaitė[12]. Nejaučiame ir to gylio, kuris aptinkamas tik ėmus ieškoti. Nematyti važiuojant Romos Kalantos gatve ir Kauno popieriaus fabriko, kurio buvimą išduoda tik išlikęs pseudoklasicistinės architektūros Juliaus Janonio popieriaus fabriko klubas. Žinia, diplominis magistrės darbas Kauno popieriaus fabriko nepavers multifunkciniu kultūros centru, tam reikia daugiau nei idėjos. Tačiau ji gali būti žingsnis, galbūt mažas ir naivus žingsnelis, svajonės link…

 

[1] https://www.laskaunas.lt/jaunuju-publikacijos/jaunuju-publikacijos/ (žiūrėta 2015 11 01).

[2] Kevin Lynch, The Image of The City, London: The M.I.T. Press, Massachusetts Institute of Technology, Cambridge, Massachusetts, and London, 1960, p. 46–90. Prieiga internetu: https://www.academia.edu/5246993/Kevin_Lynch-_The_Image_of_the_City (žiūrėta 2015 11 01).

[3] Barjerai, ribos (anglų k. edges). Plg. Lynch, op. cit., p. 46, 62.

[4] Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinės tiltas, vardas jai suteiktas 2014 m.

[5] Kauno popieriaus fabriko 1929–1933 m., Petrašiūnų šiluminės elektrinės 1929–1930 m.

[6] Autorės pokalbis su Kultūros paveldo skyriaus vyriausiąja specialiste Danute Rūkiene.

[7] Pramonės paveldo panaudos būdai. Pramonės paveldo panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizės

ataskaita / Red. Marija Drėmaitė, Salvijus Kulevičius, Rita Regina Trimonienė, Birutė Kazimiera Salatkienė. Šiauliai, 2007, p. 23. Prieiga internetu: http://turbine.su.lt/uploads/File/Geroji%20patirtis.pdf (žiūrėta 2015 11 02).

[8] Lehrstuhl für Landschaftsarchitektur und industrielle Landschaft LAI (Hrsg.): LEARNING FROM DUISBURG NORD Technische Universität München 2009. Prieiga internetu: http://www.lai.ar.tum.de/en/publications/2009/learning-from-duisburg-nord/ (žiūrėta 2015 11 01).

[9] Savonnerie Heymans / MDW Architecture . Prieiga internetu: http://www.archdaily.com/220116/savonnerie-heymans-mdw-architecture/ (žiūrėta 2015 10 30).

[10] Rotermann . Prieiga internetu: http://www.rotermann.eu/en/new-developments/, (žiūrėta 2015 10 30).

[11] Kauno degtukų akcinės bendrovės Kauno popieriaus fabrikas: Kauno apskrities archyvas, f. 17, Nr. 1, b. 65.

[12] Mikėnaitė G. Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai. Kaunas: Spindulys, 2011.

Komentavimas baigtas.