LAS Kauno skyrius

In memoriam. Algimantas Kančas

IN MEMORIAM. ALGIMANTAS KANČAS

Po ilgos ir atkaklios kovos su liga mirė architektas, inteligentas ir ypatingas žmogus Algimantas Kančas.

Architektų gildiją paliko vienas iškiliausių šiuolaikinių Lietuvos architektų. Netekome savo bičiulio Algio, kaip visi jį vadino sutrumpintu vardu, paveikusio daugelio iš mūsų gyvenimus. Jis priklausė tai postmodernistų-modernistų kartai, kuri amžių sandūroje formavo Kauno architektų bendruomenę. Aštuntajame dešimtmetyje jis priklausė architektūriniam desantui, Kaune subūrusiam solidarų jaunųjų architektų bloką, savo modernistinėmis idėjomis stipriai laužantį užsistovėjusį brežnevinės architektūros luobą. Tuo metu Kaunui jų pavydėjo visos šalies architektai.

Užaugęs Kauno Žaliakalnyje, Algis Kančas buvo tikras septintojo dešimtmečio „bachūras“, labiausiai branginęs laisvę, nesugyvenęs su sistema, maištaujantis jaunuolis. Dėl savo energingo būdo nekart patekęs į sudėtingas situacijas, iš kurių išeiti pavykdavo tik jo senelio, žymaus dramaturgo ir rašytojo Juozo Grušo pastangomis. Tie nuotykiai suformavo kovotoją, kuris, pridėjus paveldėtas ir jau paties išpuoselėtas kūrybines galias, tapo vienu energingiausių ir įdomiausių Lietuvos architektų. Jo naujoviškų formų, bet tradicinių medžiagų pastatai greitai pavergė kolegų dėmesį bei pelnė įvairias architektūrines premijas. Tačiau vien architektūros Algiui buvo maža, artėjo Sąjūdžio laikai ir jis nuo pat pirmo sąjūdietiško renginio Kaune aktyviai pasinėrė į atstatomo Lietuvos valstybingumo veiklą. Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjo privačios praktikos laikotarpis, kuriame su  lietuviško verslo pradininkais Algis kūrė vieną pirmųjų šalyje individualią architekto studiją. Kančas buvo žmogus, gebėjęs telkti įvairiausius žmones apie save, todėl jo studijoje niekada netrūko kūrybiškų asmenybių, o didžiausiu partneriu visuose procesuose nuo kūrybos iki realizacijos tapo jo dukra Gustė. Jo didžiausia, tačiau ir geranoriškiausia kritike visada buvo žmona Jolita.

Platus konteksto suvokimas, reiklumas sau, idėjų originalumas, kartais paprastumas, dėmesys detalėms ir geras estetinis skonis buvo tos Algio savybės, kurios Jo projektuojamus pastatus paversdavo tiesiog gera architektūra. Jis aktyviai dalyvaudavo visame statybos procese ir turėjo ypatingą gebėjimą sėkmingai užbaigti kūrinius: sudėdavo paskutinius štrichus taip, kad sumanymas atsiskleistų maksimaliai. Algis turėjo unikalią savybę –  nepaisant situacijos sudėtingumo visada žinodavo sprendimą. Kolegos Kančą prisimena, kaip nuolatos skubantį, atrodo, visuomet nespėjantį, tačiau, visuomet padarantį. Algis nuolatos prisiimdavo daug darbų, todėl Jo projektavimas niekada nesibaigdavo darbo valandomis, o tęsdavosi iki išnaktų. Bet ir to Jam buvo maža – Algis buvo tikras visuomenininkas, aktyviai įsijungęs į kultūrinio judėjimo „Santara-Šviesa“ veiklą, buvo vienas iš Kauno klubo steigėjų, kartu su neseniai mus palikusiu Leonidu Donskiu buvo Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narys, ne vieną kadenciją Architektų sąjungos valdybos narys bei Kauno skyriaus pirmininkas, jis buvo vienas tų, padėjusių prikelti Czeslawo Miloszo gimtinę, niekad neatsisakydavo prisidėti prie pilietinių iniciatyvų, neskaičiuodamas nei savo laiko, nei jėgų. Jis buvo aistringas keliautojas, slidininkas, gamtos mylėtojas. Labai pasisekė tiems, kam yra nusišypsojusi sėkmė kur nors keliauti kartu su Algiu Kanču. Jis visada tapdavo kompanijos siela, savo subtiliu humoro jausmu sukurdavo nepaprastai džiaugsmingą ir smagią atmosferą, visada būdavo nenuilstantis vedlys, parodydavęs įdomiausius objektus ir turėjęs puikią nuojautą, kur rasti geriausią vietą pavalgyti. Jis buvo gurmanas visomis prasmėmis – mėgo gerą maistą, skoningą architektūrą ir nuostabias vietas. Tačiau, ko gero, labiausiai mėgo žmones, todėl jį dažnai buvo galima sutikti daugelyje renginių, visada bediskutuojantį su kolegomis įvairiausiomis temomis, bet įdomiausia visų jam buvo architektūra.

Algimantas Kančas neišėjo nepastebėtas – jis paliko Lietuvai gerą pusšimtį savo puikių statinių, tarp jų ir keletą projektų kituose Europos kraštuose, o kur dar begalė konkursinių darbų. Paskutinis ir labai įdomus konkursinis darbas buvo užbaigtas prieš mėnesį iki Jo išėjimo.

Algis tryško begaline aistra viskam, kas jį supo gyvenime ir visko imdavosi su dideliu atsidavimu ir dideliu entuziazmu…

Todėl mes, atsisveikindami su Juo, galime būti ramūs, kad Algis gyveno nuolatos jausdamasis, kaip yra parašęs jo senelis Juozas Grušas, „Laimingasis – tai aš“.

(Tekstas Lino Tuleikio)

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems

 Urna su velionio palaikais paįarvota Kauno dramos teatre. Laidotuvės – spalio 21 d. 14 val. Petrašiūnų kapinėse. 

Komentavimas baigtas.