KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentą projektavimo studijos vadovą (www.dsarchitektai.lt) DALIŲ ŠARAKAUSKĄ kalbina Eglė Aleknaitė ir Rytis Mekiša
Ar tiesa, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?
Dominuoja draudimų politika, todėl daug gabiausių Lietuvos architektų vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose, kokybiška architektūra tiesiog išstumiama iš pačių gražiausių miesto dalių.
Padėtį dar supainioja komisijų be jokios konkrečios atsakomybės steigimas (pav., Patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie KPD teritorinių padalinių). Tai daro projektavimą saugomose teritorijose apskritai neprognozuojamu. Apgailėtina, bet iki šiol tik 12-ai procentų nekilnojamųjų kultūros vertybių yra parengta pilna apskaitos dokumentacija, nustatytos ir įteisintos objektų vertingosios savybės, apibrėžtos jų teritorijos ir apsaugos zonos. Trūksta informacijos, kas saugoma konkrečioje gatvėje, name.
Pateikite kokį nors pavyzdį, kokias problemas sprendžia architektas, dirbdamas istorinėje aplinkoje?
Pateiksiu kontraversišką namo Laisvės al. 90 pavyzdį. Buvo du keliai – projektuoti modernų antstatą arba pratęsti statinį aukštyn. kartojant istorines formas. Galima sugretinti paveikslėlius. Manau, nekyla abejonių, kad „pratęsimas“ iškraipo tiek namo proporcijas, tiek bendrą šios vietos miestovaizdį. Nors dabartinio sprendimo architektūrinis vaizdas, mano nuomone, nepavykęs, bet rinkčiausi šį kelią – paveldo objektas aiškiai skaitomas, teisingai suvokiamos jo proporcijos.
Kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?
Svarbūs buvo architektai Dičiai, Keturka, A. Nasvytis (Šarakauskas baigė VISI 1983 m.).
Ar studijų metu Jums teko klausyti kursų apie kultūros paveldą?
Taip.
Ar architektūros paveldas neriboja architekto kūrybinės laisvės? Gal jis duoda impulsų kūrybinėms idėjoms?
Pats paveldas niekaip neriboja, riboja dogmatiška paveldosauga.
Kas padaro miesto erdvę kultūriškai vertinga?
Tradicijos tęstinumas. Kiekvienos kartos, kiekvieno laikmečio pėdsakas.
Nemažai Kauno senamiesčio pastatų yra labai prastos būklės. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?
Miestų niekas nekūrė turistų fotografijoms. Jie visada buvo statomi gyvenimui, todėl pats geriausias išsaugojimas yra pastatų naudojimas. Kultūros paveldo apsaugos įstatyme išreikšta nuostata, kad pastatui tinkamiausia jo pirminė, autentiška paskirtis. Tai tiesa, bet net ir tokiu atveju pastatus tenka pritaikyti dabarties reikalavimams. O dažnai pirminės funkcijos išsaugoti neįmanoma, nes pasikeitė poreikiai, nuosavybės formos, energetika, transportas. Nebereikia vėjo ir vandens malūnų, fortų ir pilių, kalėjimų miesto centre. Miesto, kaip ir žmogaus kaita yra gražus, natūralus ir gyvybiškai būtinas procesas.
Kas, Jūsų nuomone, turi didesnę vertę: senesnių ar naujesnių laikų architektūros objektai?
Kaip neįmanoma išskirti vertingiausio žmogaus amžiaus tarpsnio, taip ir miesto – nelygu kriterijai. Ar Naujamiesčio kaip antros klasės Rusijos imperijos tvirtovės vaizdas yra didesnė vertybė už jaunatviškas tarpukario Lietuvos miesto plėtojimo idėjas? Man asmeniškai tarpukario Nepriklausomos veržlumas atrodo daug pozityviau. O architektūros objektai vertingesni tie, kurie yra geresnės architektūros. Kalendorius nėra skirtas matuoti architektūros kokybę.
Kaip galėtų būti skatinamas kultūros paveldo pažinimas?
Taip, kaip ir visame pasaulyje – per naudojimą.
Ar tiesa, kad paveldui išsaugoti skiriamos lėšos dažniausiai – valstybinės? Juk didelė dalis paveldo objektų Lietuvoje priklauso savivaldybėms ir privatiems asmenims.
Jei paveldą suprasti kaip visuomenės turtą ir viešąjį interesą, tai jis ir turi būti saugomas už valstybės pinigus. Dažnas paveldinio objekto turėtojas patiria gausybę nepatogumų dėl apribojimų ir suvaržymų, reikalingas kompromisas, o kartais ir kompensacijos. Apskritai valstybė turėtų imtis saugoti tiek, kiek realiai apžioja, o ne apsitverti didžiausias teritorijas, šimtus objektų ir leisti viskam sutrūnyti ir sunykti imituojant saugojimą. Daugeliu atveju savininkai patys norėtų saugoti paveldą, supranta jo vertę, bet biurokratizmas ir demagogija net šventąjį išvestų iš pusiausvyros.
Ar Jums, kaip kūrėjui reikia kažko atsisakyti projektuojant KPD prižiūrimose teritorijose? Ar būna sunku?
Taip, labai nelengva. Visais laikais žmonės stengėsi būti modernūs, statyti geriausiai, kaip galėjo. Dabar pas mus taip negalima. Anūkai galvos, kad buvome „impotentai“.
Pastaraisiais metais stipriai išsiplėtė KPD prižiūrimos teritorijos Kaune – paskelbtos saugomos Naujamiesčio, Žaliakalnio zonos. Pagal jų vertingųjų savybių aprašus išeina, kad bet kokie tūrio keitimai – naujų aukštų statymas ar esamų griovimas, stogų nuolydžio keitimas, stoglangių, priestatų, verandų, terasų atsiradimas yra neleistini. Ar tikrai tokia pozicija teisinga? Pastato vertingųjų savybių išsaugojimas ir kitų funkcijai reikalingų statybos, higienos, priešgaisrinių reikalavimų išpildymas kartais tampa neišsprendžiamu galvosūkiu. Draudimais pagrįsta saugojimo sistema Lietuvoje paveldinius pastatus verčia mumijomis, pasmerkia nykimui ir žūčiai (Šančių kareivinės, Marvelės dvaras, tuoj bus ir fortai…).
Kokio stilistinio laikotarpio architektūrai Lietuvoje skiriama mažiausiai dėmesio? Kokiai daugiausiai?
Manau, nedovanotinai apleistas tarybinis laikotarpis, kada nors graušime nagus. Neadekvačiai išpūstas carinės Rusijos laikotarpis, dažnai priešpastatomas tarpukariui.
Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje šiandien skiriama architektūros paveldo priežiūrai, apsaugai?
Dėmesio lyg ir daug, bet tik deklaracijų ir draudimų lygmenyje. Primena šuniuką, kuris nieko neprileidžia prie nualpusio šeimininko.
Šiuo metu KPD kelia specialiuosius paveldosauginius reikalavimus ne tik vertybių registre esančių pastatų, tačiau ir visų kitų statinių, esančių ir naujai projektuojamų saugomose teritorijose, architektūrinei išraiškai formuoti. Statybos įstatyme nurodyta, jog statinio architektūra – tai statinio, kaip meno kūrinio, vidaus erdvės ir išorės pavidalas, dalių išdėstymas, formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis. Todėl manau, kad naujos architektūros Senamiestyje ar Naujamiestyje stilistika, medžiagiškumas, bendra išraiška yra architekto profesionalo prerogatyva. Tokia dvasia architekto veikla buvo grindžiama ir tarpukariu, tuo laikotarpiu, kurio palikimu pagrįstai didžiuojamės ir stropiai saugome.
Koks yra Jūsų požiūris į pramoninės architektūros paveldą? Pvz., tušti ir apleisti stovi ,,Kauno mėsos kombinatas”, ,,Kauno radijo gamykla”, ,,Vilko kailių gamykla”, ,,Lituanica”, ,,Drobės” f-kas Šančiuose, ,,Pieno centro” sandėliai – ką būtų galima su jais daryti?
Puiku būtų pritaikyti ir naudoti šiuos pastatus, deja, situacija labai komplikuota, pastatai ne vienose rankose, begalė smulkių savininkų, dalis bankrutavę. Jie susitarti dažniausiai nepajėgūs. Politinės valios taip pat nėra, pramonė, o kartu ir pastatai mieste visuomenės suvokiami tik kaip blogis. O kur dar biurokratinės kliūtys, likę sanitarinių zonų apribojimai. Manau, situacija greitai nepasikeis (kažkada siūliau Radijo gamyklą atiduoti Universitetui – tinkama struktūra, kaimynystė).
Kokios architektūros name Jūs gyvenate?
Gyvenu savo projektuotame name (~1999 m.), bet augau Kęstučio gatvėje (namą seneliai pirko 1905 m.), mokiausi J. Jablonskio mokykloje Kaune, o studija yra tarpukario (1938 m.) name Nepriklausomybės aikštėje. Suprantu paveldo svarbą, suprantu, kad su juo elgtis reikia jautriai ir atsargiai. Tačiau turėtume būti vertais partneriais. Kiekvienas laikmetis turi teisę palikti pėdsakus. Kinijos praktika, kai moterims bintavo pėdas, kad liktų mažos kaip mergaičių – bloga praktika.
Kitą vertus, pastatai, kuriais dabar pagrįstai žavimės, didžiuojamės ir saugome, kelią į pripažinimą skynėsi nelengvai.