Šiais metais Kauno regiono architektūros paroda skelbė, kad atsidaro 30-ąjį jubiliejinį kartą. Čia ir vėl pasigirdo balsų, kad matematika neva nėra tiksli. Ir visgi. Faktai patvirtina, kad neginčijamai pirmoji Geriausių metų projekto paroda Kaune pradėta rengti 1993 m., vadovaujant tuomečiam skyriaus pirmininkui Algimantui Kančui. Tuo tarpu pasirodo (ir šaltiniai patvirtina), kad legendinė Kauno architektų šventė liepos 1-ąją pradėta švęsti 1995 m. – t.y. kiek vėliau, nei pradėta organizuoti paroda, o “<…> savo pradžią gavo Lozanoje (Šveicarija), kur 1948-aisiais buvo įkurta nevyriausybinė pasaulio architektų sąjunga (UIA)”[1]. Teisybės dėlei ir čia reikėtų patikslinti (tą skelbia ir pati UIA), kad organizacija buvo įkurta 1948 metų ne liepos 1-ąją, o birželio 28-ąją.[2]
Visgi, gerai pagalvojus, ką duoda ši skaičių ir datų painiava ar atpainiava beigi ginčybos?… Šventė ir paroda juk akivaizdu tapo solidžia ir laukiama architektų bei architektūros tradicija Kaune. Tiesa, šiemet ją kiek nustelbė ryški Nacionalinių architektūros apdovanojimų (NAA) šviesa ir šešėliai. Tačiau visa kartu, atrodo, liudija vieną: architektūra svarbi – tiek Kauno, tiek nacionaliniu mastu, architektai reikšmingi ir (į)vertinami, o bendruomenė-architektuomenė nedidelė ir jautri. Žavingas miksas.
Skaičiai rodo, kad Kauno jubiliejinėje parodoje šiemet eksponuota daugiau nei pusšimtis architektūros projektų. Absoliučią daugumą sudaro gyvenamųjų būstų projektavimas ir jų interjerų projektai. Perpus tiek sudaro įvairių paskirčių koncepcijų pristatymai. Panašiai tiek pat savo idėjų parodė jaunieji architektai. Netoli dešimties pateikta visuomeninės paskirties objektų, trejetas viešos erdvės sprendimų ir po vieną edukacinį / švietėjišką projektą. Bene pirmą kartą šiemet paroda dviguba: architektūros projektus papildė Lietuvos ir Belgijos inicijuota ekspozicija “Stories of Design Innovation: from Kortrijk to Kaunas”, kurioje pristatomi 2021-2022 m. sukurti nauji Lietuvos įmonių produktai ir paslaugos.
Visi sutinka, kad kasmetinis “išėjimas” į gatves yra neabejotinai prasmingas: žadina miesto ir svečių smalsumą, gaivina jų vaizduotę, stimuliuoja architektų profesionalumą, kuria savotišką viešąją konkurenciją, ugdo užsakovą. Žinoma, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tūlam praeiviui ne viskas vien iš fotografijų beigi trumpų pavadinimų suprantama. Platesnis, detalesnis, vaizdesnis pateikiamų projektų išskleidimas tikrai pasitarnautų bendram aiškumui ir visapusiam ugdymuisi.
Vis dėlto, sunku nesutikti su šiųmetinės parodos komisijos pirmininko Audriaus Ambraso reziumė. Tiesa sakant, ji tokia taikli, kad leisiu sau percituoti: „Tris dešimtmečius skaičiuojanti kasmetinė liepos 1-osios Kauno regiono architektų darbų paroda turbūt yra pagrindinis veiksnys, kodėl Kaune ir aplink jį yra daug, įvairių, išskirtinai kokybiškos architektūros objektų. Šių metų paroda taip pat džiugino tiek ir puikiai realizuotų darbų gausa, tiek ir temų įvairove: solidūs viešieji, visuomeniniai objektai, subtilūs individualūs gyvenamieji namai, originalūs projektai, šmaikščios viešųjų erdvių idėjos, architektūrinės sklaidos ir edukacijos projektai, drąsios apleistų pastatų konversijos ir brandūs jaunųjų architektų darbai ir vizionieriški miesto naratyvai“.[3]
Galimai dėl to konkursinę parodą vertinusi komisija – kurią sudarė LAS pirmininkė Rūta Leitanaitė, Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas architektas Audrius Ambrasas – šį kartą apdovanojo ne 6 kaip įprasta projektus, bet 10 projektų (pilnas sąrašas teksto apačioje). Tiesa, portalas PILOTAS.LT Metų architekto titulo šiemet neskelbė, kaip tai daro įprastai. Apie priežastis nutylima, tačiau numanoma.
Iš laureatų sąrašo norėtųsi išskirti net du iš dešimties netipinius apdovanojimus už architektūros edukaciją ir sklaidą – parodą ir knygą “Arno Funkcionalizmas” (autorės M. Drėmaitė, V. Pranaitytė, L. Pranaitytė, I. Austinskaitė) bei projektą “Moder…Kas? Kauno modernizmas!” (autorės E. Juškienė, V. Pranaitytė-Nareckė, I. Stulpinaitė). Autorių kolektyvas bendrus projektus pristato jau ne pirmą kartą, ir jie tampa vis solidesni. Apskritai džiuginantis atskirų šių autorių veiklų gylis ir disciplinų ribas tirpdantis kūrybiškumas (beje, siūlau nepražiopsoti Kauno paveikslų galerijoje veikiančio dueto “Bionics” su L. Pranaityte priešaky parodos “Codex. Prototype”).
Kaip jau tapo įprasta, vaizduotės horizontus plėsti nepaliauja architektas Darius Čiuta su bendraminčiais. Jų konceptualusis “Tnamas” it kos(t)minis žvaigždėlaivis grakščiai nutupdytas ant Aleksoto kalno sukelia elektromagnetines bangas konvencionalių gyvenamųjų būstų sprendimų jūroje. Ne mažiau intriguojantys yra ir kiti parodoje pristatomi šio autoriaus ir bendražygių konceptai: “Kauno energijos geografinis ženklas” ir “KE objektas “Šviesa dalintis”. Beje, pastarasis yra ypač įdomus savo energinės apykaitos sprendimu: vizionieriška ir į šiuolaikybės karštųjų iššūkių aktualijų dešimtuką. Turiu prisipažinti, kiekvienais metais su kutenančiu smalsumu laukiu, ką Darius Čiuta bus šį kartą sumislyjęs.
Ne ką menkesnę intrigą kelia už geriausios architektūrinės koncepcijos apdovanojimą pelnęs “Dingusio Štetlo” (jidiš kalba “štetlas” reiškia “nedidelį miestą / miestelį”) Šeduvoje projektas – prarastų žydų miestelių įspūdį (at)kuriantis architektūrinis kompleksas. Memorialas-muziejus siekia atgaivinti Šeduvos ir bendrai žydų bendruomenių kasdienybės gyvenimo ir švenčių, tradicijų atminimą. Projektą įgyvendina daug žadanti tarptautinė profesionalų komanda: suomių architektūros kolektyvas „Lahdelma & Mahlamäki Architects“, jam talkininkauja J. ir A. Audėjaičių “Studija 2A”, statyboms vadovauja Šveicarijos įmonė “Ecas AG”. Intrigą kaitina Helsinkyje įsikūrusios architektūros studijos LMA solidūs ankstesni laimėjimai. Europos muziejaus apdovanojimą 2016 m. kolektyvas pelnė už įspūdingą Lenkijos žydų muziejaus “POLIN” Varšuvoje projektą. Asmeniniu liudijimu, pastarasis muziejus yra išskirtinis savo sukrečiančia (pozityviąja prasme) erdvinės kelionės transcendencija.
Jau tapo įprasta, kad Gintauto Natkevičiaus kolektyvas skina gausius laurus kasmetinės Kauno architektūros parodos metu. Šiemet jis taip pat pelnė apdovanojimą už geriausią gyvenamąjį namą Vilniuje – nusmailintai sukirstos geometrijos prabangią vilą. Beje, manau, jam rimtą konkurenciją kuria E. Miliūno studijos (Dalia Miliūnienė, Vaidas Zabulionis) parodoje pristatytas vieno buto gyvenamasis namas Lietuvos pajūrio krašte. Nepaisant gana kukliai pateiktos informacijos, visgi, neina nepastebėti klasiškai modernistinės ir solidžios jo architektūros. Tačiau kartu norisi atkreipti dėmesį į “Nebrau” komandos gyvenamųjų namų sprendimus. Pirma, maloniai stebina jų skaitlingumas. Antra, visi jie pasižymi atpažįstamu braižu ir stabiliai ramia kokybe: subalansuotomis (ir iš įmantrumo krašto neišeinančiomis) formomis, sutvarkytu namo aplinkos dizainu, racionaliu funkcionalumu – tuo, kas tikėtina paverčia namus ne (vien) tinkančius žurnalų viršeliams, bet visų pirma gyvenimui. Tuo pačiu žavi kolektyvo pastangos suteikti matomumo jauniems komandos architektams: nemaža dalis projektų pristatyti geriausio jaunojo architekto kategorijoje, pabrėžiant jų autorystę.
Geriausio visuomeninio projekto nominaciją nuskynė Tomo Kulešos vadovaujamas “Archas” kolektyvas už Dariaus ir Girėno stadioną. Nors tarp profų ir girdėjosi kritinių komentarų atskirų sprendimų klausimais, visgi, objektas turi daug neginčijamai vertingų savybių, ypač derinant tikėtina nepriekaištingai veikiančią (daugia)funkciją su originalia, aplinką reflektuojančia estetika. Jo konkurentas “Žalgirio” daugiafunkcinis vandens sporto centras (E. Miliūno studija: A. Ramanauskas, V. Miliūnas, V. Zabulionis) šį kartą komisijos nebuvo pastebėtas. Tačiau tai nepaneigia jo visapusės architektūrinės kokybės. Projektas Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Tarybos sprendimu šiemet išrinktas kandidatu Mies van der Rohe konkursui. Šiam konkursui teikiami projektai turi atitikti idėjos autentiškumo, meistriškumo, originalumo, inovatyvumo, aukštos kokybės, tvarių konstrukcinių sprendinių ir jų kokybiško įgyvendinimo kriterijus. Visi epitetai statiniui pritinka.
Žinant, kiek daug dėmesio Mies van der Rohe konkursas teikia dėmesio tvarumui, o ir bendrai architektūros kursas gana smarkia suka šia linkme, galima sakyti, kad geriausios konversijos nominacija – šį kartą ją laimėjo Prienų mokyklos pastato rekonstravimo į daugiabutį gyvenamąjį namą projektas (“Kančo studija”: G. Kančaitė, T. Petreikis, G. Gružauskaitė-Kručkauskienė, V. Gofmanaitė) – yra bene viena aktualiausių karštame kaistančio pasaulio kontekste. Galvojimas apie tai, kad naujo statymas jau pats savaime yra diskutuotinas, o žemės resursų taupymas visų pirma atsiremia jau į esamos infrastruktūros (per)naudojimą kitoms reikmėms – tikėtina turėtų sulaukti didesnio dėmesio ir aukštesnių balų architektūrinės kokybės vertinimo skalėse.
Čia pat norisi pastebėti liepos 1-ąją Architektų namų palėpėje pristatytą Niurnbergo technikos universiteto architektūros studentų parodą, atsiremiančią į tvarumo logiką ir konversijų prasmę mieste, užvadintą “XXI a. vienuolynas “Britanika”: Žvilgsnis iš Niurnbergo”, kurią parodos metu pristatė prof. Florian Fischer, Johannes Hübner ir Viktorija Chmiesliauskaitė. Garsųjį “Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems” monumentą studentai kartu su dėstytojais iš Vokietijos pasiūlė paversti XXI a. vienuolynu, kuriame susitiktų (nesvarbu kokios) religinės konfesijos dvasininkai / maldininkai su ramybės, tylos ir dvasinio atsigaivinimo ieškančiais pasauliečiais. Idėjų autoriai pamatė didelę tokios galimybės pačiame miesto centre prasmę. Mintis, kuri beveik niekada nebuvo svarstyta vietos iniciatorių (ir pasitikta beveik su pakeltais antakiais veiduose), nubrėžia dar vieną funkcinę galimos ateitybės tendenciją – krypstančią tiek fizinio, tiek vidinio žmogaus pasaulio asketiškumo linkme. Netikėtas posūkis, verčiantis įsiklausyti.
Kaip ir didaktinė išvada-moralas, kurį išsakė šiemet garbingą architektūros apdovanojimą Pritzker Prize pelnęs architektas seras Alenas Chipperfieldas CH, raginęs architektus imtis aktyvesnės pozicijos spręsti įsigalinčios rinkos jėgos, klimato krizės, biologinės įvairovės nykimo ir socialinės nelygybės iššūkius pabrėždamas, kad „Mes matome architektūrą kaip rezultatą, fizinį objektą, ir šiuo rezultatu bandome išmatuoti architektūrą. Tačiau mūsų rūpestis negali būti sutelktas tik į tai, ką kuriame. Turime žiūrėti į tai, kaip statome, kam statome ir kur statome. Tik peržengę numatytus architektūros praktikos įsipareigojimus, kvestionuodami architektūros veikimo ribas, galime tinkamai reaguoti į mums iškilusias egzistencines problemas“.[4]
Linkiu.
——————————————
„Architektūra: Kaunas 2023” laureatai:
- Geriausio namo kategorijoje buvo išrinktas architektų E. Spūdžio, A.Rimšelio, G. Natkevičiaus (UAB „Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“) objektas, esantis Vilniuje.
- Geriausiu visuomeninės-komercinės paskirties pastatu pripažintas S. Dariaus ir S. Girėno stadionas Kaune (architektai – G. Čepurna, T. Kuleša, M. Navalinskas (UAB „Archas“)).
- Geriausia konversija – Prienų mokyklos pastato rekonstravimas ir paskirties keitimas į daugiabutį gyvenamąjį namą (architektai – G. Kančaitė, T. Petreikis, G. Gružauskaitė-Kručkauskienė, V. Gofmanaitė, (UAB „Kančo studija“)).
- Geriausios viešosios erdvės kategorijoje laimėjo projektas „Taikos dronai“, realizuotas „Akropolyje“ Kaune (architektai – L. Tuleikis, K. Vaikšnoras, K. Platakis, meninės floristikos kūrėja – AliūtėFunkyFlower).
- Už architektūros edukaciją ir sklaidą apdovanota paroda ir knyga ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957), kurių autoriai – M. Drėmaitė, V. Pranaitytė, L. Pranaitytė ir I. Austinskaitė.
- Už architektūros sklaidą ir edukaciją įvertintas projektas „Moder… Kas? Kauno modernizmas!“ (projekto idėjos ir knygų autorė – E. Januškienė, bendraautorės – V. Pranaitytė-Bareckė ir I. Stulpinaitė).
- Geriausia architektūrine koncepcija tapo „Dingęs Štetlas“ (Žvejų g. 14, Šeduva), kurios autoriai – architektai R. Mahlamäki, I. Syrjakari, P. Saarelainen, A. Audėjaitis, M. Martišius, M. Železniak, G. Lapinskaitė, D. Bogatyriov, Ž. Kliučius, K. Gunia (LMA (Helsinkis, Suomija) ir S2A (Kaunas, Lietuva)).
- Geriausio gyvenamojo namo koncepcijos kategorijoje laimėjo „Tnamas“ (Kaunas, Aleksotas), kurio idėją vystė architektai D. Čiuta, K. Platakis ir konstruktorius N. Tuinyla.
- Už vizionierišką naratyvą apdovanojimą pelnė Anykščių kurortizacijos koncepcija (autorius – architektas Audrys Karalius).
- Geriausiu jaunojo architekto kūriniu tapo gyvenamasis namas IN/JAN (architektai – D. Bukauskaitė-Treikauskienė ir D. Klamatavičius).
Doc. dr. Jūratė Tutlytė
[1] “Architektūra” // pilotas.lt, 2023-06-23. https://pilotas.lt/2023/06/23/architektura/prie-liepos-1-osios-istaku-kauno-architektu-sventes-paskutinis-akordas-pazaislyje/
[2] “The UIA”, uia-architects.org, https://www.uia-architectes.org/en/about/about-the-uia/
[3] “Išrinkti geriausi Kauno regiono architektų kūriniai” // It’s Kaunastic, 2023-07-05, https://visit.kaunas.lt/lt/naujienos/isrinkti-geriausi-kauno-regiono-architektu-kuriniai/
[4] “Pritzker Prize 2023: David Chipperfield, ‘The Role of Practice’”// arquitecturaviva.com, 2023-05-23, https://arquitecturaviva.com/articles/premio-pritzker-2023-david-chipperfield-el-rol-de-la-arquitectura
