LAS Kauno skyrius

Viešoji miesto architektūra ir dizainas: formos, interesai, teisės

2020 spalio mėnesį vyko Lietuvos kultūros tarybos ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ finansuotas projektas „Viešoji miesto architektūra ir dizainas: formos, interesai, teisės“. 
Architektūros objektas, dizaino ar meno kūrinys viešoje erdvėje dažnai tampa dideliu iššūkiu demokratinei visuomenei. Pastarojo egzistavimui nepakanka vien kūrinio autoriaus geros valios sukurti tai, kas būtų eksponuojama ar pateikiama viešoje erdvėje, kaip ir pačio kūrinio egzistavimui nepakanka vien tik viešąsias erdves administruojančių institucijų finansinio pajėgumo finansuoti bet ką, kas galėtų būti eksponuojama ir vertinama kaip vertingas/prasmingas kūrinys viešojoje erdvėje. Viešojo meno objektas šiame kontekste gali būti tiek gatvės menas ant namo sienos, tiek skulptūra parke, tiek pats parkas ar bet koks kitas architektūrinis kūrinys. 

Diskusijos dėl užsakomųjų projektų (architektūrinių kūrinių, skulptūrų ir kitų miesto dizaino, gatvės meno kūrinių) įgyvendinimo viešoje erdvėje nuomonių įvairovę gerbiančioje visuomenėje yra nesibaigiantis procesas. Tačiau kokie esminiai principai yra sąlyga užtikrinti sklandų viešųjų erdvių raidos procesą?

Atsakymų ieškoma diskusijoje su architektūros ir  intelektinės nuosavybės teisės ekspertais, miestų tyrėjais: https://www.youtube.com/watch?v=K_Keb78_60o

Papildomas video : https://www.youtube.com/watch?v=LPwBVG-BTqM

INTERVIU

Dr. Aušra Kargaudienė, advokatė. Teisės į miestą stoka

Aušra KargaudienėAudringų diskusijų dėl viešųjų erdvių pastaruoju metu Lietuvos visuomenės tarpe tikrai nestokojama. Nuo svarstymų dėl atskiro monumento, parko įrengimo iki visos valstybės lygmeniu (vėl) iškelto klausimo dėl Vilniaus Lukiškių aikštės likimo. Pastarosios, kaip viešosios erdvės įrėminimas, veiklos ribas joje įtvirtinant LR Seimo priimtu įstatymu, virto diskusijų visuomenėje dėl šios aikštės įveiklinimo kulminacija. Laikinai įrengtas paplūdimys iš aikštės buvo išvežtas, o LR Seimo priimtas įstatymas liko.

Taip ir liko neatsakytas klausimas, kaip turi būti priimami sprendimai formuojant viešąsias erdves. Kas, kada ir kokia apimtimi priima sprendimus: visuomenė, valdžios ar savivaldos institucijos? Kieno balsas yra ar turi būti lemiamas viešųjų erdvių projektavimo, plėtros ir priežiūros klausimais?

Kalbant apie viešąsias erdves ir visuomeninės paskirties pastatus bei kokiais principais šios erdvės yra valdomos, galima būtų pasiremti Vilniaus ir Kauno miesto atskirų viešųjų erdvių ir visuomeninės paskirties pastatų pavyzdžiais. Kiekvienas iš šių miestų turi skausmingų vietų.

Nesinorėtų tarp visuomeninės paskirties pastatų ir viešųjų erdvių dėti griežtos takoskyros. Tuo labiau, kad šiuo metu viešosios erdvės sąvoka yra ganėtinai plati, nes daugelyje visuomeninės paskirties pastatų mes kuriame erdves visuomenės bendriems interesams.

Viešosios erdvės sąvokos apibrėžimas, taip, kaip jis nurodytas šiuo metu galiojančiame Teritorijų planavimo įstatyme, yra konkretus. Viešoji erdvė yra apibrėžiama kaip gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriems interesams. Visuomenės bendrųjų interesų užtikrinimas yra būtina tam tikros erdvės priskyrimo viešajai erdvei sąlyga. Tačiau problema yra ne viešosios erdvės kaip sąvokos ir nuostatos apibrėžime, kuri laikui bėgant kinta ir vis labiau prasiplečia įtraukdama ir iki šiol buvusias netradicines erdves, kaip, pavyzdžiui, didieji prekybos centrai, biurai mieste ir pan. Svarstant viešųjų erdvių gyvavimo klausimą šiandien ypač svarbus tampa subjektų, dalyvaujančių šios erdvės gyvenime, teisės.

Įtampa tarp visuomenės ir valdžios institucijų

Viešosios erdvės planavimas ir tvarkymas, tiksliau, viešosios nuomonės paisymo šių erdvių valdyme apimtis ir poreikis, tampa savotišku demokratijos indikatoriumi. Viešųjų erdvių planavimo principų taikymas, galima sakyti, tampa demokratijos indekso apskaičiavimo sudedamąja dalimi. Kaip yra atskirose valstybėse valdomos viešosios erdvės galime proporcingai skaičiuoti ir šių valstybių demokratijos indeksą.

Tačiau norėtųsi rasti palaikymą minčiai, kad konkrečios viešosios erdvės planavimas demokratinėje visuomenėje neturėtų būti planuojamas individualiu įstatymu, kuriame būtų apibrėžta galima arba draudžiama veikla visuomenei ar asmeniui. Tam, kad apibrėžti miesto gyventojo ir jo svečio veiklos ribas demokratinėje visuomenėje turėtų pakakti kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, kurie reguliuoja visuomenės teisinius santykius. Pavyzdžiui, patvirtinu LR Seimo įstatymu yra nustatyta, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Klausimas, o kurioje kitoje Lietuvos aikštėje veiksmai, prieštaraujantys viešajai tvarkai, yra leidžiami?

Gali susidaryti įspūdis, kad Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas patvirtina iki šiol išlikusios komunikacijos su visuomene principus: draudimas ir prievarta. Kodėl šiuo atveju nepakanka demokratinės visuomenėje taikytinų teisės principų?

Demokratinėje visuomenėje teisiniai santykiai yra reguliuojami ne tik įstatymo normomis, bet ir teisės principais. Dalis jų yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymuose kaip pagrindas, kuriuo turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Paminėsiu tik kelis iš jų: tai objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, skaidrumo, lygiateisiškumo principai. Ir šių principų laikymasis yra tapęs privaloma sąlyga efektyviai socialinei, kultūrinei ir ekonominei visuomenės raidai. Viešosios erdvės planavimo, jos įveiklinimo ir priežiūros mechanizmų turinyje pastarieji principai tikrai neturėtų tapti antraeiliais.

Viešosios erdvės visuomeniniuose pastatuose planavimo politika. Ar ji yra?

Kaip ir minėjau, ne viešosios erdvės sąvokos apibrėžtis šiandien yra probleminė sritis, bet visuomenės ir valdžios institucijų įtakos, gebėjimų ir galių šių erdvių valdyme ribos bei veiklos principai.

Viešosios erdvės samprata yra tampriai susijusi su visuomenine paskirtimi pastatuose. Štai tokiu būdu mes pereiname iš viešosios erdvės, kuri ribotai gali būti suvokiama tik kaip erdvė esanti lauke, į platesnį jos suvokimą visuomeninės paskirties statiniuose.

Kauno centrinis paštas yra kitas viešosios erdvės objektas, dėl kurio (ne)tinkamo valdymo, visuomenės dalyvavimo tame galimybes galima tęsti diskusiją.

Kauno centrinis paštas, kaip visuomeninės paskirties pastatas, šiandien yra ne tik uždarytas, bet dar blogiau – jo kaip statinio būklė kelia visuomenės susirūpinimą jau ne vienerius metus. Jis yra virtęs apleistu visuomeninės paskirties pastatu, viešąja erdve. Nors ir visuomenei aktyviai dalyvaujant, o pastato savininkui siūlant šios problemos sprendimo būdus, statinio statusas nesikeičia ir nenaudojamo bei apleisto statinio būklė tik blogėja.

Kauno centrinio pašto pavyzdys jau faktiškai tapo chrestomatiniu: net ir esant aktyviam visuomenės dalyvavimui, valstybės institucijų veikla dėl to netampa efektyvesnė, t.y. jos iš vis nėra. Imituojant dialogą su visuomene, sprendimų, kurie užtikrintų pastato tinkamą naudojimą ir valdymą pagal jo paskirtį – visuomenės reikmėms – iki šiol nėra.

Pasigirdus nuomonei, kad tai yra „politinis klausimas“ belieka pasakyti, kad kai viešosios erdvės planavimo klausimas tampa „politiniu“, tuomet galime teigti, kad valstybėje viešosios erdvės visuomeniniuose pastatuose planavimo politikos apskritai nėra arba ji yra neefektyvi. Visuomenė, vertinant šį konkretų atvejį, neturi jokių efektyvių ir atitinkamą galią jai suteikiančių įrankių paveikti įvykių eigą.

Visuomenės galimybės dalyvauti viešosios erdvės planavime

Analizuojant šiuos pavyzdžius nesiimu vertinti pačios viešosios erdvės. Nekeliu klausimo, kas gali ar negali būti Lukiškių aikštėje, Kauno centriniame pašte. Labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į visuomenės dalyvavimo viešosios erdvės formavimo metu galimybes. Tačiau tiek Lukiškių aikštės pavyzdys, tiek Kauno centrinio pašto pavyzdys rodo valdžios institucijų negebėjimą vesti dialogo su visuomene.

Esant konfliktui tarp valstybės ir savivaldos institucijos dėl Lukiškių aikštės panaudojimo, galiausiai nukenčia visuomenė, nes jai, įstatyminiu lygmeniu yra suformuojamas veiklos mechanizmas erdvėje nustatant tam tikras ribas.

Kauno centrinio pašto atveju tenka konstatuoti, kad nėra mechanizmo, kuris įgalintų visuomenę daryti poveikį valdžios institucijoms dėl sprendimų priėmimo, kai pastarosios apskritai vengia imtis iniciatyvos ar ką nors keisti.

Viešojo intereso gynimas, net ir teismine forma, daugiau susijęs su visuomenės galimybe ginčyti priimtus sprendinius ar projektus. Tuo tarpu, kai tų sprendimų apskritai nėra, galimybė ginčyti valdžios neveiklumą yra beveik neįmanoma.

Visuomenės dalyvavimas viešosios erdvės planavime teisinėje retorikoje daugiau susijęs su viešojo intereso gynimo problematika. Galbūt čia irgi yra užkoduota problema, kadangi visuomenei siekiant atstovauti viešajam interesui yra suteikiami tik gynybos ginklai. Formaliai vertinti šiuo metu galiojančių teisės aktų apibrėžiamas procedūras mes susiduriame su galimybe visuomenei ginti viešąjį interesą tuo atveju, kai yra priimtas atitinkamas sprendimas arba sprendimo priėmimas yra vilkinamas. Ir tai ne visais atvejais. Subjekto, šiuo atveju ir suinteresuotos visuomenės, kaip turinčios teisės ginti viešąjį interesą, įgalinimų ribos atitinkamuose įstatymuose irgi yra apibrėžtos, t.y. ribotos.

Spragos teisėkūroje?

Reziumuojant galima pasakyti, kad Lukiškių aikštės ir Kauno centrinio pašto situacija iliustruoja didelę problemą viešųjų erdvių valdyme: mes iki šiol nesame išsiugdę gebėjimų vesti konstruktyvaus dialogo tarp valdžios ir visuomenės, be kurio neegzistuoja demokratinė visuomenė. Viešųjų erdvių valdymas yra konstruojamas įstatyminių normų, kurios, be kita, ko dar ir sudaro pagrindą kvestionuoti visuomenės tinkamumą kelti klausimą dėl viešosios erdvės valdymo.

Lukiškių aikštės pavyzdys parodo, kad esant įtampai, valdžia savo poziciją iš karto užkerta teisės aktu – įstatymu, kuriame apstu imperatyvių nuostatų, o Kauno centrinio pašto pavyzdys patvirtina sąlygą, kad esant neveikliam valstybės turto valdytojui net ir aktyvi pilietinė visuomenė faktiškai neturi efektyvių įrankių paveikti įvykių eigos. Todėl nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas ar kultūros paminklas, visuomenei keliant susirūpinimą dėl jo išlikimo, laukia kol į valdžią ateis atitinkamus gebėjimus turinti valdžia. Galime taip laukti dar ilgai.

Kaip gi šiuo atveju užtikrinti teisės į miestą įgyvendinimą? Paradoksas, bet teisės į miestą sąvoka neturi jokio atgarsio šios dienos Lietuvos teisėkūroje. Henri Lafebvre idėja, dar 1968 m. išreikšta jo knygoje “Le Droit à la ville” (“Teisė į miestą“) ir jau pakankamai prasiskynusi kelią viešosios teisės nuostatose demokratines vertybes puoselėjančiose valstybėse, Lietuvoje kol kas tik sklando miesto sociologų ar architektų diskusijose, neturėdama jokio atgarsio valdžios struktūrose. Kada teisės į miestą užtikrinantys principai taps viešųjų erdvių planavimo raktiniais žodžiais, kol kas sunku atsakyti.

Algirdas Orantas: lietuvių dizainerius pasaulis atpažįsta kaip gerus partnerius

Algirdas Orantas_asm archyvo nuotraukaDizaineris, Lietuvos dizaino asociacijos pirmininkas ir dizaino studijos „Critical“ bendraįkūrėjas ir vadovas Algirdas Orantas yra prisilietęs prie daugelio dizaino sričių: kūręs pakuočių, prekės ženklo ir paslaugų dizainus. Kasdienes jo praktikas lydi nuolatinė kritiškumo ir kūrybiškumo sintezė, leidžianti pasiekti aktualių, įdomių ir inovatyvių sprendimų. Pasak dizainerio, geri dizaino sprendimai gali išspręsti ne tik nemažą dalį viešojo sektoriaus klausimų, bet ir prisidėti prie sociumo gerovės, todėl labai svarbu dizainą kurti atsižvelgiant į vartotoją, o ne jau turimas technologines galimybes ar nusistovėjusius įpročius. Pokalbyje dizaineris dalinasi mintimis apie požiūrių permąstymą ir savo tiesos versijos paieškas dizaine.

 Turite nemažai patirties kuriant pakuotes. Kokia šio darbo specifika? Kokie plačiajai visuomenei galbūt nematomi iššūkiai lydi pakuočių kūrimo procesą?

Pakuotės – viena dizaino apraiškų, su kuriomis yra tekę dirbti, tačiau jau kelerius metus prie to nebeprisiliečiu. Vienas kolega yra pasakęs, kad menininkai džiaugiasi, savo darbus pamatę parodų salėse, o dizaineriams galerijas savotiškai atstoja parduotuvių lentynos. Išties, smagus jausmas, kai žmonės perka produktus, prie kurių kūrimo prisidėjau. Įdomus pakuočių kūrimo aspektas – tūris. Kompiuterio ekrane tenka dirbti su plokštuma, tačiau vėliau ji įgauna tam tikrą tūrį.

Apie produktų dizainą dažnai nesusimąstome, nors vartojame jį kasdien, rinkdamiesi sviestą, šampūną, dantų pastą. Įdomu, kiek dizaineris gali turėti įtakos tvarumo klausimams? Ar pakuotės dizainas gali prisidėti prie tvarios pakuotės sprendimo? Ar dizaineris gali įtakoti pakuotės tūrį, jai pagaminti naudojamų medžiagų kiekį, medžiagiškumą? Dažnai tai priskiriama gamybos sričiai, tačiau dizaineris taip pat turi tam įtakos. Jis gali šnekėtis su klientu, ieškoti alternatyvų, siūlyti jam savo sprendimus ir tokiu būdu prisidėti prie mums rūpimų klausimų.

Kalbant apie mums visiems rūpimus klausimus… Pasaulyje vis garsiau kalbama apie socialinę dizaino funkciją, galią spręsti pačias įvairiausias problemas. Ką apie tai manote?

Dažnai ši dizaino funkcija slepiasi po slapyvardžiu „paslaugų dizainas“. Šią temą jau ketvirti metai gvildename kartu su dizaino agentūra „Critical“. Kaip mėgstu sakyti, „apaštalaujame“ dizaino tema, kalbame, kad geri dizaino sprendimai gali išspręsti ne tik nemažą dalį viešojo sektoriaus klausimų, bet ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Kaip viešajame sektoriuje aptarnaujami Lietuvos piliečiai? Kaip didinti kultūros prieinamumą? Arba, su kokiomis patirtimis susiduria į Lietuvą atvykstantys turistai ir emigrantai, turintys užpildyti migracijos tarnybos formą? Mes dažnai susiduriame su tokiomis situacijomis. Norime, kad jas lydėtų vartotojui patrauklūs sprendimai, bet taip yra ne visada. Dažnai, pirmiausia, atsižvelgiama į technologines galimybes. Žmonės sprendimus kuria jau turimoms technologijoms, nusistovėjusiems įpročiams. Bet tai ne visada teisingas kelias. Pirmiausia reikėtų mąstyti apie vartotoją. Tik vėliau atsiranda technologijos ar kitos sudedamosios sprendimo dalys. Paslaugų dizainas nesibaigia tik paslaugos suteikimu. Labai svarbus grįžtamasis ryšys, kaip vartotojas jautėsi gavęs paslaugą, ar jis rekomenduos produktą kitiems ir ar pats sugrįš tos paslaugos vartoti dar kartą.

Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Vyriausybės dizaino skyriuje dirba 2000 žmonių. Jie suvienodina visas skaitmenines šalies piliečių patirtis. Dažnai pildant anketas reikia nurodyti savo vardą, pavardę, asmens kodą ir t.t. Pas mus kiekviena institucija turi savo formos dizainą. Paruošus paprastą atvirąjį kodą, visos vyriausybinės organizacijos galėtų turėti tą pačią vartotojui atpažįstamą pildymo galimybę. Čia vienas paprastesnių pavyzdžių. Bet yra ir sudėtingesnių. Pavyzdžiui, prieinamumą skatinančios ženklinimo sistemos. Kaip mes mieste integruojame žmones, turinčius specialių poreikių? Kol nesusiduri su problema, dažnai jos ir nepastebi. Atrodo, kad viskas gerai. Tačiau, pabandyk užsimerkęs miestu nužingsniuoti kilometrą ir suprasi, kad neregių takai neretai veda į niekur. 

Ką, kaip dizaineris, labiausiai vertinate dizaine?

Dizaine vertinu du dalykus. Pirmasis atkeliauja iš dizaino mąstymo lauko. Man įdomu, kaip dizaino sferoje dirbantys žmonės nepraranda smalsumo, aktualizuoja problemas, stebi pasaulį, daro iš to išvadas ir kaip visa tai paverčia dizaino sprendimais. Antrasis – susijęs su estetine dizaino puse. Man įdomu, kaip galima suderinti racionalų protą su intuicija, tam tikru pajautimu, nes dizainas – ne tik analitinis, bet ir kūrybinis, estetinis užsiėmimas. Šių dviejų dalykų samplaika, inicijuojanti pokyčius, man yra įdomiausia.

Kokių darbo metodų imatės „Critical“, siekdami spręsti dizaino problemas?

Kritinis mąstymas ir kūrybiškumas – pagrindinis mūsų „varikliukas“. Stengiamės kvestionuoti nusistovėjusį požiūrį, paradigmas, tiesas ir fasilituoti pokytį. Kritinis požiūris padeda mums išlikti aktualiems, įdomiems, ir, kaip pavojingai beskambėtų, inovatyviems. Svarbi darbų stadija – tyrimai. Be tyrimų sunku kritiškai vertinti, kaip vartotojas priima mūsų sukurtą paslaugą, kodėl mūsų tiesos versija teisingesnė už kitas tiesos versijas. Tyrimai dažnai atsako į šiuos klausimus.

Savo klientus laikome „nusikaltimo“ partneriais. Tikime, kad kartu galime rasti prasmingus ir tinkamus sprendimus. Neturime visų atsakymų, todėl vadovaujamės dizaino mąstymu ir įsitraukimu. Pozicionavimo dirbtuvės padeda suderinti skirtingus matymus ir norus, juose ieškome pirminės partnerių pozicijos: kur jie buvo, yra ir kur nori eiti? Bet tai tik vienas iš daugelio etapų.

Manau, kad dizaino procese nėra galutinio sprendimo. Yra versijos nr. 1, 2, 3 ir taip toliau. Dizainas yra procesas su tam tikromis stotelėmis. Kuomet sukuriame naują prekės ženklą, tai tik jo gyvenimo pradžia. Žmonės, vartotojai, komunikacijos priemonės ir toliau jį kurs. Priklausomai nuo ženklo komunikacijos, jis įgaus skirtingus pavidalus. Nieko nėra galutinio.

Kita svarbi mūsų darbo kultūros dalis yra socialinių iniciatyvų įgalinimas. Bendradarbiaudami su „Reach 4 change“ turime „Sandbox – zero waste design course“ programą, kurioje „Critical“ darbuotojai mentoriauja norintiems išmokti dizaino pagrindų, o socialinio verslo atstovai atsineša dizaino poreikį, kurį jiems padedame kartu spręsti. Taip pat stengiamės kurti ir dalintis įrankiais, kurie atvertų dizaino mąstysenos galimybes platesniam visuomenės ratui. Tam tikslui buvo įgyvendintas „AnyThink“ kūrybiškumo kortų projektas.

2019 m. savo veiklą pradėjo Lietuvos dizaino taryba prie Kultūros ministerijos, kurios narys esate. Ką profesiniam dizaino laukui reiškia tarybos atsiradimas?

Džiugu, kad dizainas pradėtas atstovauti valstybiniu lygmeniu. Taryba veikia kaip patariamasis organas prie Kultūros ministerijos. Jos atsiradimas – svarbus žingsnis aktualizuojant dizainą. Natūraliai jį seka kiti žingsniai. Tarkim, dabar Lietuvos dizaino taryba deleguoja savo atstovą į Lietuvos kultūros ir meno tarybą. Taip pat Lietuvos dizaino tarybos veikloje dalyvauja ekonomikos ir inovacijų ministerijos atstovai. Tai geras dviejų ministerijų bendradarbiavimo pavyzdys. Labai norėčiau, kad ateityje bendradarbiavimas įtrauktų ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovus. Bet viskam reikia laiko.

Kokius prioritetus išsigryninote Lietuvos dizaino tarybos veikloje per pastaruosius metus?

Vienas iš prioritetų – Lietuvos dizaino industrijos tarptautinio konkurencingumo stiprinimas. Žinoma, dėl prasidėjusios pandemijos teko pirminius planus kuriam laikui atidėti. Kitas svarbus prioritetas – Lietuvos dizaino edukacijos klausimai švietimo sistemoje. Pandemijos metu prioritetu taip pat tapo finansinė parama dizaino sektoriui. Dalyvauta Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano, priskirto Kultūros ministerijai, koncepcijos rengimo darbo grupės veikloje. Aptartos ir pateiktos rekomendacijos dėl Kūrybinių čekių finansavimo, DIZAINAS LT priemonės, Lietuvos ateities ekonomikos DNR  plano, analizuoti užsienio šalių gerieji pavyzdžiai.  

Ar Lietuvoje yra verslo ir dizaino, mokslo ir dizaino gerųjų bendradarbiavimo pavyzdžių?

Dizainerio profesijos sąvoka Lietuvoje dar labai jauna. Plačiojoje visuomenėje, taigi, ir tarp verslininkų, jos istorija siekia vos 30 metų. Nors dizaino profesijos apraiškos buvo ir tarybiniais laikais, bet buvo vengiama žodžio „dizainas“. Jis asocijavosi su vakarietiškos kultūros apraiškomis, todėl buvo vadinamas projektavimo ar  meninio konstravimo veikla.

Aš džiaugiuosi ko link keliaujame pastaruosius 30 metų. Dažnai save lyginame su kitomis šalimis, mąstome, kad jose geriau. Bet viskas priklauso nuo savo suvokimo lygio. Jei klientas užsisakys dizainą, bet neturės kompetencijų tinkamai jį įvertinti, jokios naudos tame nebus. Turi užaugti tiek verslo klientai, tiek mokslinė bazė. Akademinėje plotmėje turi atsirasti daugiau mokslo ir verslo galimybes vertinančių dizaino dėstytojų. Kartais, atrodo, kad galėtume greičiau link to keliauti, bet tam ilgą laiką nebuvo sąlygų.

Vienas iš Lietuvos dizaino asociacijos siekių – dizaino suvokimo didinimas, tiek tarp verslo atstovų, tiek tarp dizainerių. Dažnai patys dizaineriai nesugeba apibrėžti savo specialybės, ką jie daro ir kokią vertę kuria. Jei esi dizaineris ir mama tavęs paklausia, ką tu darai kaip dizaineris, ką tokiu atveju atsakysi? Jei patys dizaineriai negali to padaryti, įsivaizduokite, kaip sunku jų klientams. Taigi, ne tik verslas kaltas dėl to, kad dizainas ne visada turi vertę.

Kaunas pastaruosius kelis metus džiaugėsi UNESCO dizaino miesto statusu ir visai neseniai miestą pasiekė teigiami UNESCO Kūrybinio miestų tinklo vertinimai. Ką apie Kauno pasiekimus dizaino srityje mąstote Jūs?

Kaune esu tik svečias, todėl ir mano patirtys kaip svečio. Labiausiai džiugina tai, kad apie dizainą Kaune daug girdime. Tačiau, kaip ir paslaugų dizaine, rezultatai dažnai skaičiuojami ne po mėnesio, bet po metų, kitų. Suformuoti tam tikrus įpročius, naujas tendencijas užtrunka. Manau, kad Kaunui šis statusas ir dažnas jo minėjimas ilgalaikėje perspektyvoje gali atnešti vertingų rezultatų. Mes su Lietuvos dizaino asociacija 2022 m., Kaunui tapus Europos kultūros sostine, įsipareigojom Kaune surengti Tarptautinės dizaino tarybos (angl. Ico-D, International Council of Design) metinę asamblėją. Tai – pasaulinė organizacija, vienijanti dizaino organizacijas. Jos atstovai galės susipažinti su Kaunu, jo dizainu. Tai leis Kaunui būti matomam tarptautiniu mastu.  

O koks Lietuvos įvaizdis tarptautiniame dizaino lauke? Ar Lietuvos kūrėjai vertinami, atpažįstami? Ar Lietuva turi potencialo tapti dizaino šalimi?

Tą klausimą geriausia būtų užduoti užsieniečiams, turėjusiems santykį su Lietuvos dizainu. Būtent jie, atėjus laikui, lietuvišką dizainą įvardins kaip tokį.

Mūsų dizaineriai atpažįstami pasaulyje kaip darbštūs, punktualūs, kūrybingi, proaktyvūs, trokštantys daugiau ir geriau. Mus į priekį veda noras įrodyti, parodyti ir padaryti. Tas troškimas suponuoja ir veiksmus. Dėl to dažnai klientai labai džiaugiasi lietuvių dizaineriais. Dėl mūsų empatijos ir pozityvaus bendravimo mus atpažįsta kaip gerus partnerius. Esame šilti, draugiški. O jei kalbėsime apie estetiką ar darbo kultūrą, tai mus dažnai asocijuoja su skandinaviškos kultūros apraiškomis. Skandinavai pardavinėja nebe atskirus produktus, o ištisą gyvenimo būdą: kaip mes gyvename, kuriame produktus, juos vartojame ir su jais atsisveikiname. Lietuvių dizaineriai taip pat atpažįstami dėl tam tikro gyvenimo būdo kūrimo. Mūsiškiame yra daug vakarietiškos kultūros, tačiau jis nepraradęs sąsajos su aplinka ir gamta.

 

Dizaineris Rama Gheerawo: Norint kurti gerą dizainą, pirmiausiai reikia įsiklausyti į žmonių poreikius

Rama With 3D Printed Taxi

Rama Gheerawo, gerai pasaulyje žinomas dizaineris ir ilgametis Helen Hamlyn dizaino centro Karališkajame menų koledže Londone direktorius įsitikinęs, kad geras dizainas privalo būti kuriamas bendradarbiaujant su jį vartojančiais žmonėmis. Tik tuomet dizainas neapsiriboja estetinėmis funkcijomis ir gali spręsti aktualias visuomenės problemas. „Tikite tuo ar ne, bet verslininkai, rinkodaros specialistai, įmonės, organizacijos ir vyriausybės ne visada įtraukia piliečius į dizaino sprendimus. Jie kuria tai, ko, jų manymu, Jums reikia, o ne tai, ko norite iš tiesų“, – atkreipia dėmesį dizaineris. Pokalbyje dizaineris dalijasi įžvalgomis apie šiuolaikinio dizaino funkcijas ir iššūkių kupiną juo užsiimančių dizainerių darbą.

 Dizaino mąstymo (angl. design thinking) sąvoka tampa vis populiaresnė. Kodėl, Jūsų nuomone, dizaino mąstymas yra svarbus?

Ši metodika padeda suvokti dizainą kaip strateginę inovacijų struktūrą. Jis sujungia kūrybingumą ir inovacijas. Paprastai kalbant, tai reiškia, kad dizainas nėra tik estetinis reiškinys, tai ne tik žaidimas su žymekliais, rožinio ar mėlyno atspalvių pasirinkimas. Dizainas vis sparčiau diegia inovacijas ir įsigali aukštuosiuose sprendimų priėmimo sluoksniuose. Sunkiausia yra dizaino mąstymą paversti dizaino kūrimu. Tik tuomet dizainas virsta kažkuo daugiau už lipniais lapeliais nuklotą kambarį. Yra manančių, kad kiekvienas, turintis lipniųjų lapelių ir tuščią sieną, gali būti dizaino mąstytoju. Tačiau nesvarbu, kaip tai pavadinsime: universaliu dizainu, dizainu visiems ar įtraukiu dizainu, tai nebūtinai apima į žmones orientuotas strategijas, kurios egzistuoja jau daugybę metų. Jei išties nebendrauji su žmonėmis, tuomet tavo dizaino mąstymas pradeda „dvokti“.  

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama siekiant įtraukti žmones į kūrybinius procesus?

Yra keletas iššūkių. Pirmasis – surasti žmones. Antrasis – paskatinti juos kalbėti. Ir trečiasis – sustabdyti juos. Su žmonėmis retai konsultuojamasi, todėl jei kažkas, dirbantis su technologijų kompanija, nori sužinoti jų nuomonę, jie nustemba, negali patikėti, kad „Samsung“, „Panasonic“, „Hewlett Pasckard“  ar „Sony“ gali rūpėti jų nuomonė. O juos prakalbinus, kartais sunku viską aprėpti. Vienam dizaineriui tam prasčiausiai pritrūktų laiko.

Taigi, surasti tinkamus žmones yra labai svarbu, tačiau neretai tai daroma klaidingai. Helen Hamlyn dizaino centre mes naudojame tam tikrus metodus, orientuotus į ekstremalų vartotoją. Sporto kompanijos dažnai samdo atletus, kad šie išbandytų jų kuriamus bėgimo batelius, kol šie galiausiai suplyš. „Honda“ XX a. 8-9 dešimtmetyje samdė lenktynininką Ayrtoną Senną, kad  jis išbandytų jų kuriamus automobilius. Niekas nevairuoja taip, kaip Senna, jis – „Formulės 1“ lenktynininkas. Tačiau, jei sukursite gerą automobilį Sennai, jis tiks ir kiekvienam iš mūsų. Seserys Serena ir Venus Williams išmėgina teniso įrangą: jei jos gali naudoti raketę, galėsiu ir aš, ir jūs.

Taip pat yra ir su skirtingo amžiaus, lyčių ir gebėjimų žmonių įtraukimu. Prieš 20 metų, kai permąstėme Londono Hitrou oro uosto 5-ojo Terminalo įėjimą, oro uosto valdžia mums pasiūlė 50 verslininkų grupę tyrimui. Dauguma jų buvo vyrai, atstovavo tą pačią kultūrą ir socialinę klasę, tad jokios lyties, amžiaus ar rasinės įvairovės toje grupėje nebuvo. Visi jie buvo sveiki, turėjo po asistentą ir priklausė vadinamajai „verslo klasei“. Tai mums nepadėjo įžvelgti tiesos. Taigi, mes pasakėme, kad mums nereikia 50 žmonių, mums užtenka 5, kuriuos mes pasirinksime patys, ir kurie mums pasakys kur kas prasmingesnių dalykų. Oro uosto valdžia mumis netikėjo. Mūsų penketu tapo 8 m. amžiaus mergaitė, 80 m. amžiaus pora, negalėjusi pakelti savo lagaminų, 60 m. amžiaus silpnaregis vyras ir japonų turistas, nemokėjęs anglų kalbos. Jie ne tik mums pasakė, kur slypi didžiosios klaidos, bet ir kur ieškoti pačių mažiausiųjų. Inžinieriai dažnai sako, kad užtenka maždaug 9 nedidelių klaidų ir nutinka kas nors tikrai blogo, kaip kad sugriūva tiltas ar nukrenta lėktuvas.

Taigi, ko mes išmokome iš savo penketo? Visiems jiems davėme vieną užduotį: iš Padingtono stoties nukeliauti į oro uostą, užsiregistruoti į skrydį, pereiti apsaugą ir rasti savo lėktuvą, skrendantį į Teksasą. Viskas vyko dar prieš rugsėjo 11-osios įvykius, taigi, galėjome viską filmuoti. 8 m. mergaitė sėkmingai pasiekė terminalą, tačiau negalėjo suprasti, kur yra įėjimas. Terminalo pastatas – labai gražus modernistinės architektūros pavyzdys, tačiau durys ir langai atrodo vienodai. Mūsų užduotis buvo sukonstruoti įėjimą taip, kad jis būtų lengvai atpažįstamas. Įkvėpimo sėmėmės iš „Disneilendo“ pramogų parko, bažnyčių ir mečečių. „Disneilendas“ nori, kad Jūs užeitumėte, todėl įėjimą pamatyti nesunku. Bažnyčių ir mečečių langų taip pat niekas nesumaišo su durimis. Taigi, įtaisėme 5-ajame Terminale katedrą primenančius portikus. Jie kliudė ir šaligatvį, nors tuometinis įtraukus dizainas mokė to nedaryti. Tačiau, mes nusprendėme, kad portikus žmonės gali apeiti, jei tik norės. Esminė jų funkcija – palydėti juos iki įėjimo.

Taip pat tyrimo metu sužinojome, kad vyresnio amžiaus ir silpnaregiai žmonės dažnai vaikšto į tualetą. Kodėl? Nes tai vienintelė vieta oro uoste, kur galima aiškiai girdėti pranešimus. Oro uostai pilni vizualaus ir garsinio triukšmo. Taigi, terminalą sukonstravome taip, kad vos į jį atvykus patenkama tiesiai prie registracijos stalo, kur įtaisėme ekranus su kryptingo garso įrenginiais. Taigi, stovėdami prieš ekranus, girdite į Jus nukreiptą informacijos srautą. Oro uostas – ne futbolo stadionas, kur norisi girdėti minios ošimą. Tai didelė, bet intymi erdvė. Ir tai tik du dalykai, kuriuos padarėme, bet tai, paprastai tariant, ir yra įtraukusis dizainas.

 Papasakokite, kas yra Helen Hamlyn dizaino centras Karališkajame menų koledže ir kokios yra Jūsų veiklos.

Viskas labai paprasta – mes geriname žmonių gyvenimą dizaino pagalba. Pasisakome už įvairaus amžiaus, gebėjimų, lyties, rasės, socialinės padėties žmonių poreikiams ir galimybėms neabejingą dizainą. Tikime, kad pasitelkiant dizainą, pavyzdžiui, žmonėms su negalia ar vyresniems žmonėms, galime sukurti tai, kas tiks visiems. Įtraukus dizainas (angl. inclusive design) apimą platų žmonių spektrą. Tikite tuo ar ne, bet verslininkai, rinkodaros specialistai, įmonės, organizacijos ir vyriausybės ne visada įtraukia piliečius į dizaino sprendimus. Jie kuria tai, ko, jų manymu, jums reikia, o ne tai, ko norite iš tiesų.

Kaip centro direktorius, aktyviai vykdote dizaino tyrimus ir įgyvendinate projektus, taikydamas empatijos principus. Kaip susidomėjote socialinių inovacijų kūrimu?

Tai labai asmeniška. Viskas prasidėjo nuo nepasitenkinimo tuometinėmis dizaino galimybėmis. Pamenu, kai man buvo 19 metų, mąsčiau, kodėl mes nekalbame su žmonėmis? Juk tai taip paprasta. Būdamas 21 metų, pradėjau mokytis Karališkajame menų koledže. Čia įgijau inžinerijos, o vėliau – dizaino laipsnius. Besimokydamas kūriau baldus vienai mokyklai. Įgyvendindamas projektą kalbėjau su 200 vaikų, lankiau juos mokykloje, stebėjau kaip jie sėdi, ką veikia. Man tai atrodė prasminga. Žinote, kartais atrodo, kad elgiamės teisingai, bet aplinkinis pasaulis netenka prasmės. Kai atradau tai, kas vadinama įtraukiu dizainu, pasaulis ir vėl įgavo prasmę. Helen Hamlyn dizaino centras įsikūrė man baigiant studijas. Kreipiausi į jį dėl darbo, o po kelerių metų pats tapau šio centro direktoriumi. Net neįsivaizduoju, kaip tai nutiko.

 Prieš porą metų Londono taksi pasiūlėte net 200 pakeitimų, siekdami jų paslaugos būtų labiau orientuotos į žmones. Šio proceso eigoje kalbinote gausų vairuotojų ir keleivių su skirtingais poreikiais būrį. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?

Pagrindinę mūsų tiriamųjų grupę sudarė 20 vairuotojų ir keleivių. Tai nedidelis skaičius. Vadiname tai „giliaisiais duomenimis“. Žmonės dažnai netiki, kad kažkas yra tiesa, kol to nepatvirtina 1000 žmonių. Tačiau, iš tiesų, užtenka vos 6, galinčių duoti vertingų įžvalgų. Apklausoje, kurioje dalyvauja 1000 ar net 100 žmonių, galima užduoti 6 klausimus. O štai apklausoje su 6 žmonėmis galima užduoti 100 klausimų. Taip pat papildomai kalbėjomės su maždaug 100 vairuotojų ir 3000 keleivių. Uždavėme jiems po 6 klausimus. Tokių apklausų nenaudojame, norėdami pasitvirtinti idėjas. Jos mums padeda susipažinti su žmonių įpročiais, tačiau negali pasakyti, ar žmonėms kažkas patinka ar ne.

Užsiimame subjektyviais, ne objektyviais, tyrimais. Mūsų dizaineriai leidžia laiką ligoninėse kartu su paramedikais arba vaikšto po naktinį miestą, mėgindami suprasti, ką tai reiškia, pavyzdžiui, 80 metų amžiaus moteriai. Tolimuosiuose Rytuose bendravome su darbuotojais migrantais. Savo studentų ir profesorių komandai iškėliau užduotį – praleisti dieną tarsi jie būtų darbuotojai migrantai. Neverčiau jų gyventi migrantų stovyklose, bet jie turėjo išsiversti su 5-7 JAV doleriais per dieną. To turėjo užtekti viskam, nuo maisto iki pramogų. Taip gyvenant tenka nuobodžiauti ir valgyti daug duonos, kenčia tiek protinė, tiek fizinė sveikata. Toks įtraukus subjektyvumas nepaprastai svarbus. Dizaino tyrimai nėra paremti žmonių stebėjimu per teleskopą, jie labiau primena kontaktinį sportą.

Taigi, centre dirbantys dizaineriai viską išmėgina ir patys?

Jie privalo tai daryti. Kitu atveju, nesi dizaineris. Jei leidi laiką studijoje piešdamas tai, kas gimsta tavo galvoje, užsiimi mažiausiai galinga, empatiška ir sąmoninga dizaino forma.

 Kai kurie jūsų projektai sprendžia opias socialines problemas. Puikus to pavyzdys – projektas „Our Future Foyle“ (liet. „Mūsų ateities Foilas“). Papasakokite apie šį projektą.

Tai yra tęstinis kultūros ir sveikatos projektas, kurio dėmesio centre – Foilo upė Londonderyje, Airijoje. Nuo 2016 m. kovo, bendradarbiaudami su 15000 vietinės bendruomenės narių, suinteresuotų šalių organizacijų ir tarptautinių ekspertų, vykdome didelės apimties projektus. Šiam inovatyviam projektui vadovauja Šiaurės Airijos visuomenės sveikatos agentūra.

Projektu siekiame pagerinti visų besinaudojančių upės pakrante sveikatą ir socialinį gerbūvį. Atnaujindami ir pagyvindami upės krantus ir tiltus, kuriame pozityvią erdvę – anksčiau ant šios upės tilto įvykdavo nemažai savižudybių, dabar padėtis pasikeitė. Gavome tarpžinybinį vyriausybės finansavimą kaip pavyzdinis projektas. Numatoma į projektą investuoti 25 milijonus svarų, siekiant didelės naudos miesto ir platesnio regiono sveikatai, ekonomikai ir turizmui.

Helen Hamlyn dizaino centro ir šio projekto absolventai Ralfas Alwani ir Jakas Spenceris šiuo metu vadovauja „Urban Scale Interventions“ studijai. Tai – į vartotojus orientuota dizaino ir inovacijų studija Šiaurės Airijoje, atsiradusi Helen Hamlen tyrimų partnerių programos dėka ir remiama Šiaurės Airijos visuomenės sveikatos agentūros. Studija specializuojasi dizaino tyrimuose, strateginėje politikoje, kūrybinių suinteresuotų šalių įtraukime ir dizaino įgyvendinime.

Būsimas Kauno dizaino įvykis kelia ir su pandemija susijusius klausimus. Koks buvo Helen Hamlyn dizaino centro atsakas į COVID-19?

Nusprendėme nesiimti nieko: pasirinkome klausyti ir kurti strategijas. Visi buvo kviečiami sukurti naują kvėpavimo ventiliatorių, daugelis dizaino įmonių norėjo sukurti naują apsauginę veido kaukę. Nenorėjome šokti į šį traukinį. Kartais dizaineriams reikia palaukti.

Supratome įdomų dalyką: visi norėjo sukurti naują ventiliatorių ar kaukę, vedini gerų paskatų, tačiau taip pat norėjo būti tais, kurie tai padarė. Mums visai nesinori ant visų projektų klijuoti savo vardo, norime pasaulį matyti kaip vieną didelę šeimą. Taigi, rinkomės palaikyti: daug bendravome su medikais, dirbančiais pirmose fronto linijose, domėjomės, ko jiems reikia. Sužinojome, kad Nacionalinė sveikatos tarnyba yra patvirtinus kelis apsauginių kaukių dizainus, ne 70 skirtingų. Taigi, skatinome dizainerius nekurti naujų modelių, o dirbti su jau esamais ir pripažintais. Bendraudami su ligoninių personalu, sužinojome, kad daugiau nei pusė jo – naujai apmokyti studentai ar iš pensijos grįžę medikai. Jie nuolatinį ligoninių personalą nuolat užversdavo tais pačiais klausimais, norėdami išsiaiškinti, kur yra tualetas ar valgykla. Taigi, mes sukūrėme žemėlapį, kuris labai palengvino ligoninės personalo kasdienybę. Štai, kaip mes reagavome – įsiklausėme į žmonių norus.

Ar daug savo kasdieniame gyvenime sutinkate netinkamo dizaino pavyzdžių, kuriuos reikėtų permąstyti?

Turbūt atsakysiu kiek filosofiškai, bet, manau, kad didžiausia dizaino katastrofa yra tai, kaip mes projektuojame lyderystę. Helen Hamlyn dizaino centre stebėjau 300 projektų, dar beveik 100 įgyvendinau pats. Tenka susidurti su iki ašarų gluminančiais iššūkiais. Tačiau suvokus, kad dizainas gali palikti nedidelį pozityvų pėdsaką šiame pasaulyje, tai įkvepia ir suteikia energijos bei motyvuoja. Visos problemos, susijusios su nutukimu, amžiumi, autizmu, lyčių nelygybe, smurtu, alkoholizmu ir t.t., gali būti išspręstos, pakeitus lyderystę. Dažnai lyderystę tapatiname su garsiausiu, aukščiausiu, vyriškiausiu daugumos kultūros atstovu ir tai yra didžiausia mūsų daroma klaida. Mums reikia permąstyti lyderystę.

Daugiau informacijos apie Kauno dizaino įvykį rasite: http://dizainaskaune.lt

Komentavimas baigtas.