GRAŽINA JANULYTĖ–BERNOTIENĖ
Architektę, KTU architektūros ir kraštotvarkos katedros docentę GRAŽINĄ JANULYTĘ-BERNOTIENĘ kalbina Eglė Aleknaitė ir Rytis Mekiša
Dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis. Juk nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose susijusiuose dokumentuose gausu reglamentų, apribojimų… Su kokiomis kliūtimis teko susidurti dirbant?
Pritariu, kad nesuderinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir Statybos įstatymai šiuo metu įvedė į aklavietę dviejų ministerijų struktūras ir varo į neviltį projektuojančius architektus. Kiekvienas objektas saugomose teritorijose, nekalbant apie saugomų statinių atnaujinimo projektus, sekėsi ir sekasi labai sunkiai, ir tas sąrašas būtų netrumpas.
Ar tiesa, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?
Kultūringas architektas nori suprojektuoti gerą statinį, kur jis bebūtų – saugomoje ar nesaugomoje teritorijoje.
Kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?
Turėjome mokytojų ne tik taip architektų – ir tarp dailininkų, literatų. Požiūris į kūrybą – tai ne specialybių požiūris.
Ar studijų metu Jums teko klausyti kursų apie kultūros paveldą?
Taip, jas mums skaitė Vytautas Jurkštas (architektė baigė studijas VISI 1973 m.)
Ką vertinga matote sovietmečio architektūroje? Kaip vertinate „Merkurijaus“ nugriovimą? Gal ji apskritai bevertė (architekto A. Sprindžio pastatų perstatymo ir griovimo atvejai Kaune) ?
Kiekvienas laikmetis turi išskirtinių ypatumų, savitų stiliaus bruožų. Sovietinė architektūra apėmė 50 metų laikotarpį, per tuos metus dirbo daug gabių profesionalų. Architektą A. Sprindį laikau vienu stipriausių šio laikotarpio architektu – modernistu. Merkurijaus nugriovimas gali būti šio statinio funkcinio nepanaudojimo pasekmė.
Kokią įsivaizduojate šių dienų architektūrą istorinėse miestų vietose? Kaip tinkamai suderinti paveldo ir šiuolaikinės architektūros interesus?
Istorinių miesto vietų vidinė plėtra priklauso nuo konteksto vertės. Kiekvienas architektas turi gebėti perskaityti šį kontekstą ir nebūti grubus jo atžvilgiu. Nauja architektūra, be abejo, turi būti visiškai šiuolaikinė, o ne muliažinė.
Kaip vertinate paveldo teritorijose statomus šiuolaikinius objektus? Pvz., namas su rūdinto metalo lakštų fasadu Putvinskio g.
Namas su rūdinto metalo lakštų fasadu man patinka, ir beje, kuo toliau tuo labiau.
Kas padaro miesto erdvę kultūriškai vertinga?
Miesto erdvės vertingumo sąvoka nėra tik urbanistinė. Joje turi virpėti žmonių gyvenimo – dvasinio, komercinio, poilsinio, pramoginio – atspindžiai.
Nemažai Kauno senamiesčio pastatų yra labai prastos būklės. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?
Ne tik senamiesčio – taip pat ir Naujamiesčio, Žaliakalnio ir kt. Kaunas – merdintis miestas.
Kaip galėtų būti skatinamas kultūros paveldo pažinimas?
Kultūros paveldo pažinimas prasideda šeimoje, jos tradicijose. Visos lavinimo institucijos – nuo vaikų darželio iki universiteto turi apie tai kalbėti, lavinti įvairiais būdais. Beje, ir seniems žmonėms ne pro šalį būtų susipažinti su naujausiais kultūros apsaugos tarptautiniais principais ir pavyzdžiais, nes labai jau klesti draugija „Pilis“.
Ar jums teko patirti užsakovo pažiūrų, išsilavinimo poveikį architektūrai, statomai saugomose teritorijose?
Teko patirti ir labai šokiruojančių nuomonių.
Ar tiesa, kad paveldui išsaugoti skiriamos lėšos dažniausiai – valstybinės? Galbūt Jums yra tekę dirbti ir su privačiais užsakovais, ar jautėte skirtumą?
Daugiausiai dirbu su valstybės užsakymais. Deja, mūsų pačių studija, esanti registriniame pastate (Gedimino g. 48) patiria tik sunkumus, susijusius su KPD reikalavimais remonto darbams. Manau, kad gražus namas greitai sugrius.
Ar Jums kaip kūrėjai reikia kažko atsisakyti projektuojant KPD prižiūrimose teritorijose? Ar būna sunku?
Kol kas dar neteko atsisakyti to, kas sudarytų projekto esmę. Bet projektuoti yra sunku, o kartais beveik neįmanoma dėl formalių trukdžių.
Ar jums yra tekę pritaikyti istorinį objektą šiuolaikinėms reikmėms? Kokiais kriterijais vadovavotės, tai darydami?
Prikėlėm gyvenimui Žaliakalnio funikulierių, Medicinos Universiteto Anatomijos institutą. Dabar triūsiame prie Nacionalinio M. K. Čiurlionio Dailės muziejaus rekonstrukcijos projekto. Be abejo, reikia specialių paveldosauginių žinių, o tai pat ir naujų idėjų, kaip įkvėpti pastatams gyvenimą, šiuolaikinį ir pilnavertį.
Kokią įtaką architektūros paveldas turi tolimesnei architektūros kaip meno ir mokslo plėtotei?
Paveldas – tai viskas, kas yra jau sukurta. Menas ir mokslas visada analizuoja praeitį, bet žvilgsnis – visada į priekį. Saugok praeitį, bet kurk naują.
Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje šiandien skiriama architektūros paveldo priežiūrai, apsaugai?
Tai klausimas KPD. Manau, kad institucija dirba, bet ydingai.
Per pastarąjį šimtmetį visuomenės pagarba kultūros turtams gerokai sunyko, kokias išeitis siūlytumėte kovojant su vandalizmu ir gaisrais?
Visuomenės pagarba išnyko dėl įstatymų stokos ir nebaudžiamumo. Pagrūmojimas pirštu jokio piktadario nesustabdys. O šiaip – pradėkime nuo šeimos ir vaikų.
Viena iš elgesio su kultūros paveldu nuostatų skelbia jog neleidžiama, kad nauji priedai nustelbtų autentišką audinį. Ar realu laikytis tokios nuostatos, žinant šiuolaikinius užsakovų poreikius?
O kas pastatė Valdovų rūmus ?
Ką Jūs manote apie pramoninės architektūros paveldą? Pvz., tušti ir apleisti stovi ,,Kauno mėsos kombinatas”, ,,Kauno radijo gamykla”, ,,Vilko kailių gamykla”, ,,Lituanica”, ,,Drobės” f-kas Šančiuose, ,,Pieno centro” sandėliai – ką su jais daryti?
Pramonės architektūros paveldas – miesto piliečių lobis. Bet akli nemato.
