ROLANDAS PALEKAS

Jeigu likimas lėmė gyventi XXI amžiuje – turi mokėti kalbėti jo kalba…

„R. Paleko ARCH-studijos“ vadovą, VGTU profesorių ROLANDĄ PALEKĄ ( www.palekas.lt ) kalbina menotyrininkė Inesa Kuliavaitė

Dauguma architektų, projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis. Kaip Jums pavyksta rasti sprendimą tokiose situacijose?
Visi didesni mūsų studijos projektai yra kurti ne kultūros paveldo saugomose teritorijose. Taip, galbūt, yra todėl, kad ten nėra palanku tą daryti. Didžioji dalis realizuotų darbų yra laimėti architektūriniai konkursai. Tuo tarpu senamiestyje ar kitoje istorinėje aplinkoje tokie konkursai neskelbiami, jie nevyksta. Liūdna, kad taip yra. Manau, kad kokia nors vieta senamiestyje taip pat nusipelno architektūrinio konkurso, joje galima atrasti įdomių sprendimų, visai nebūtina naudoti šiandien paplitusią atstatymų filosofiją.

Tuomet, galbūt yra teisinga paplitusi nuomonė, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?

Nesakyčiau, kad vengia, tai – netiesa. Mielai ką nors suprojektuočiau senamiestyje, jeigu tik turėčiau tokią galimybę. Kita vertus, norint projektuoti KPD saugomose teritorijose reikalingi ir tam tikri atestatai. Nors pats jo neturiu, tačiau turi mano vadovaujamos studijos architektas, manau, mes tikrai galėtume padaryti kvalifikuotą, kokybišką darbą. Pagrindinė priežastis – tokie konkursai neskelbiami, o jeigu kas nors pakviestų – mielai sutikčiau.

Galbūt, studijų metu Jums teko klausyti kokių nors kursų apie kultūros paveldą?
Studijų metais, kurios buvo jau senokai, sovietmečiu, (architektas baigė VISI Architektūros fakultetą 1986 m.) neteko klausyti paveldosauginio kurso. Tuo metu jo ir negalėjo būti tokio, kaip kad šiandien suprantame paveldosaugą. Juk buvo visai kita situacija, kiti uždaviniai ir tikslai. Prisimenu, senamiesčio apsaugą tuo metu kuravo Juozas Stasiulaitis. Tiems, kas ką nors projektuodavo senamiestyje, tekdavo su juo susidurti. J. Stasiulaitis buvo laikomas labai griežtu vertintoju – vėliau toks kritiškas požiūris tapo privalumu. Apie Stasiulaitį sakoma, kad jis išsaugojo nemažai Vilniaus senamiesčio. Prisimenu prof. Stasį Abramauską, kuris mums dėstė architektūros istoriją. Jis nemažai pasakojo ir apie lietuvišką architektūrą. Buvo labai charizmatiškas, tačiau neįžvelgiau jo darbuose kažkokios aiškesnės sistemos… Paveldosauga pradėjau domėtis individualiai, jau dirbdamas architektu. Dominančius paveldosauginius klausimus studijuoju iš literatūros, bandau apčiuopti bendresnius dalykus. Man visuomet įdomu, kas yra ta lietuviška architektūra, ar turime bendrus vardiklius, kokie jie, ar jie formuojasi?

Ar kažką vertinga matote sovietmečio architektūroje? Kaip  vertinate „Merkurijaus“ nugriovimą? Gal ji apskritai bevertė (architekto A. Sprindžio pastatų perstatymo ir griovimo atvejai Kaune)?
Galėčiau atsakyti labai trumpai – taip, matau, be jokios abejonės, be išlygų. Moderniosios sovietmečio architektūros palikime – nemažai vertingų objektų. A. Sprindžio „Merkurijaus“ nugriovimą bei Kauno miestų projektavimo instituto rūmų drastišką perdarymą vertinu neigiamai.

Tęsiant Kauno temą – ką manote apie Nemuno salos urbanizavimą ir Žalgirio arenos įtaką Kauno Naujamiesčio paveldui?
Kaunas mano supratimu turi vieną ydingą problemą, būdingą ne tik jam, bet ir daugeliui pasaulio ar Europos miestų, kurie išsidėstę prie upių, bet jomis negyvena. Pėstieji, miestiečiai neturi galimybės laisvai prieiti prie vandens ir ten prasmingai praleisti laiko. Tokios sąlygos nesudarytos. Jau kurį laiką Vakarų Europos, Azijos miestai atsigręžia į vandenį. Tokios tendencijos arba norai akivaizdžiai jaučiami ir pas mus. Tačiau reikėtų pasverti du dalykus: viena vertus, turbūt sudėtinga būtų galvoti apie magistralinių gatvių, atkertančių Kauną nuo minėtų upių, „kanalizavimą“ į tunelius arba kažką panašaus… Tai – nerealu. Vienaip ar kitaip, ši kliūtis bus. Turint tikslą miestą priartinti prie upės, reikėtų atsigręžti į Nemuno salą. Šiandien ji yra viena tų vietų, kurioje miestiečiai gali leisti laiką įmerkę kojas į vandenį. Kaip pritraukti žmones, kaip sudaryti tą scenarijų, pagal kurį jie norėtų ten atsidurti,  manau, čia ir būtų svarbiausias uždavinys, svarbiausi programiniai magnetai. Manau, toks turėtų būti teisingas požiūris, o ne siekis ką nors statyti, kas netrauktų žmonių ir dar kartą atskirtų, izoliuotų vandenį nuo miesto.

Kaip Jums šiandien atrodo Vilniaus dešiniojo Neries kranto situacija su daugiaaukščių namų kvartalais?
Šiandien nesu vienareikšmiškos nuomonės, kokios buvau anksčiau. Prieš dešimtį metų, kai jisai dar tik statėsi, galvojau, kad tai yra gerai, taip ir turi būti – bokštų kvartalas, kaip naujas laikmečio ženklas. Taip pat manau ir dabar, tik tie keliai galėjo būti įvairūs. Vilnius labai daug neprarastų, jei pavyzdžiui, būtų užbrėžta 25-ių ar 20-ies aukštų altitudė. Bet yra kaip yra. Kita vertus, miesto arba investuotojų noras tokiose vietose turėti aukštuminius pastatus taip pat suprantamas. Juk visais laikais miestai taip statėsi… Į tai žiūrėčiau kaip į natūralų reiškinį, o visa, kas natūralu, yra priimtina.

Užsiminėte apie investuotojus. Gal galėtumėte papasakoti ar Jums teko patirti užsakovo pažiūrų, išsilavinimo poveikį architektūrai?
Taip, žinoma. Per savo projektavimo patirtį teko susidurti su labai skirtingais žmonėmis ir kaskart vis kitaip. Malonu dirbti su tais, kurie inteligentiški, kurie tavimi pasitiki, nėra visažiniai bei neprimeta savo nuomonės, sugeba nemažiau girdėti, negu, sakyti ar teigti. Visa tai yra bendri kultūros dalykai, o kultūra ir yra susijusi su pažinimu, suvokimu, keliavimu, liberalumu – tokie dalykai egzistuoja ir jie yra labai svarbūs.

Kaip manote, ar tiesa, kad paveldui išsaugoti skiriamos lėšos dažniausiai – valstybinės? Galbūt, Jums yra tekę dirbti tiek su privačiais, tiek su valstybiniais užsakymais. Jei galite – palyginkite ar pasidalinkite savo mintimis apie tokią patirtį?
Nemanau, kad skiriamos lėšos tik valstybinės. Tiesiog paveldo objektų nuosavybės teisė daugiausia valstybinė, todėl valstybės lėšomis jie ir yra prižiūrimi. Kaip tik šiuo metu tenka susidurti su vienu privačiu užsakymu. Užsakovas tvarko įsigytą paveldo objektą – medinę vilą, daugiau nei šimto metų senumo, esančią išraiškingoje Vilniaus vietoje. Pastatą ruošiamasi restauruoti. Užsakovas seną statinį tvarko su didele meile bei rūpesčiu, jo akys dega. Toks žmogus turi ir finansines galimybes tą daryti, bet kartu jis tame mato prasmę ir džiaugsmą. Tokių pavyzdžių yra ne vienas, kai sudaromos tinkamos sąlygos privačiam kapitalui. Šis atvejis toks, kai žmogus daro sau, tuomet veikia kiti dalykai, tačiau jeigu žmogus investuoja, jis visuomet skaičiuoja galimybę parduoti, įvertina atsiperkamumą. Savivaldybės tokiu atveju galėtų pasiūlyti „protingą kainą“, atsižvelgti į tai, kad žmogus dar turės nemažai investuoti ne tik susikuriant sau patrauklią aplinką, bet ir į pastato restauraciją.  

Kaip žiūrite į pramonės, pramoninės architektūros paveldą? Dalyvavote ,,Lituanica” kūrybinėse dirbtuvėse, „Skaitekso“ teritorijos atgaivinimo konkurse ir pan.?
Manau, pramonės paveldas yra toks pats svarbus bei reikšmingas kaip ir statybos, architektūros paveldas. Mūsų kraštas, tradiciškai orientuotas į žemės ūkį, išties mažai turi pramonės paveldo objektų. Čia galima būtų kalbėti ne tik apie buvusias gamyklas, bet ir apie įrenginius. Džiaugiuosi matydamas Energetikos ir technikos muziejų Vilniuje, kuris įsikūręs senosios elektrinės gamybinėse patalpose. Išties yra įdomių objektų, galbūt, jie nėra unikalūs tarptautiniame kontekste, bet visgi verti dėmesio.

Prieš pusmetį Nacionalinėje dailės galerijoje vyko kelios parodos, skirtos sovietinei Baltijos šalių architektūros ir dizaino tradicijų apžvalgai: „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ bei „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“ – tai buvo labai įdomios parodos. Tuomet gali suprasti, kad visa tai jau tampa/yra paveldas, kad tai išties svarbu.  

Kaip manote, kas padaro miesto erdvę kultūriškai vertinga?
Kultūriškai vertingą miesto erdvę padaro kultūringi žmonės, jų elgsena, požiūriai. Apskritai, vertinga ta miesto erdvė, kurioje yra žmonių, o nevertinga, kuri – tuščia, kurioje žmonės būti nenori. Galima plačiai svarstyti apie kultūriškai vertingą erdvę. Tai – daugiaprasmiai dalykai, apjungiantys ir istorinius aspektus, ir elgseną, ir t.t. Pavyzdžiui, žalioji pieva prie Baltojo tilto – puiki viešoji erdvė, žmonės ten nori būti, jų ten daug. Ar ji yra kultūriškai vertinga? Ko gero taip – tam tikru kultūros supratimo aspektu.

Kas turėtų būti svarbu tvarkant senus pastatus, vietoves?

Manau, labai svarbus yra saugotinų vertybių nustatymas. Mūsų paveldosaugoje daug nesusikalbėjimo tarp skirtingų požiūrių. Kai saugoma apskritai, sunkiai paaiškinant ką ir kodėl, pasiekiami kraštutinumai, kai tarsi nieko neleidžiama, paliekant tik restauraciją. Tačiau dažnai susiklosto situacija, kad nėra ką restauruoti. Taigi aiškus, suprantamas vertybių nustatymas yra labai svarbus – kai objektą įsigijęs žmogus žino, ką privalės išsaugoti, o nespėlioja – bus leista kažką daryti ar ne.

Kaip manote, kokią įtaką architektūros paveldas turi tolimesnei architektūros kaip meno ir mokslo plėtotei?
Tikiu perimamumu. Manau, kad ir mūsų studijos sukurti darbai yra tęstinumas. Įžvelgiu juose moderniosios lietuvių architektūros mokyklos tęstinumą, ateinantį iš Kauno tarpukario architektūros tradicijos. Kauno tarpukaris vėlgi, siejasi su neoklasicizmo įtaka ir taip toliau… Perimamumai, mano supratimu, yra svarbūs, jie turi labai didelę reikšmę.

Kaip manote, kaip galėtų būti skatinamas kultūros paveldo pažinimas? 
Manau, kad formų yra įvairių. Pavyzdžiui, „Vilniaus naujosios architektūros gidas“, (Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas) neseniai pasirodęs anglų kalba, atlieka tikrai pozityvų darbą pažįstant XX amžiaus architektūrą. Literatūros apie senesnius dalykus buvo jau anksčiau. Kyla klausimas, kaip tą informaciją pateikti. Keičiasi kartos, įsijungia kiti receptoriai. Jeigu mes žodį dar priimdavome parašytą ant popieriaus, tai dabar viskas yra kitaip. Reikia galvoti apie naujas pateikimo formas. Manau, skatinti pažinimą padėtų įvairiapusė sklaida.

Papasakokite apie Jūsų tarptautinę patirtį – juk esate rengęs projektus tokiems paveldosauginiams objektams kaip Stokholmo bibliotekos priestatas (Švedija) šalia istorinio G. Asplund‘o ansamblio, Nacionalinė ir Universiteto Liublianos biblioteka (Slovėnija), Mariboro meno galerija (Slovėnija). Nors tai ir nerealizuoti projektai, tačiau jie juk turėjo būti parengti atsižvelgiant į saugojimo reikalavimus, keliamus toms vietovėms. Kaip kitose šalyse yra žiūrima į naujų statinių ir paveldo objektų santykį?
Paskutinysis mūsų projektas, susijęs su paveldu – Liublianos nacionalinė biblioteka, kurią, galima sakyti, reikėjo pastatyti ant romėnų stovyklos griuvėsių. Kai galvoju, kodėl ėmiausi tokių projektų, manau, kad man yra įdomūs tokie uždaviniai, kurie neturi aiškaus atsakymo. Tuomet gali atrasti kažką unikalaus. Visi paminėti objektai išties buvo glaudžiai susiję su istoriškai labai svarbiom vietovėm arba kitais šalia esančiais objektais. Patys užsakovai, greičiausiai, iškart negalėjo rasti atsakymo, todėl ir vyko dideli konkursai.

Bendra šiems projektams tai, kad visi trys buvo tarptautiniai. Puikiai parengtos konkursų sąlygos, kurios akivaizdžiai ruoštos net ne pusmetį, o metus ar daugiau.  Pateiktos sąlygos labai išsamios, detalios su įvairiais priedais, puikia grafine medžiaga – buvo tiesiog malonu dirbti. Pas mus smarkiai atsiliekama šioje srityje. Apskritai, manau, kad ruošiant konkursą, ypač istorinėje aplinkoje, jo sėkmė iš esmės priklauso nuo to, kaip gerai paruošta užduotis, konkurso sąlygos. Užsienio konkursuose buvo ko pasimokyti. Kitas dalykas buvo tas, kad visose trijose vietose pasirinkti modernūs šiuolaikiniai sprendimai, kurie nė iš tolo nepriminė požiūrio mūsų senamiesčiuose. Manau, kad visada labai svarbūs mastelio aspektai. Tai – raktas į teisingus ir derančius atsakymus istorinėje aplinkoje. Mastelio klausimai projektuojant istorinėje aplinkoje dažniausiai ir būna svarbiausi: kaip pavyks susitvarkyti su didžiąja forma, jos masteliais santykyje su kitais, su skaidymo priemonėmis; po to įsijungia medžiagos ir kitos išraiškos formos. Visais atvejais konkursus laimėjo aukšto lygio darbai, neprimenantys tokių muliažų, kurie daromi pas mus. Nė viename konkurse į finalą nebuvo atrinkti panašaus pobūdžio projektai. Stokholmo atveju į finalą pateko šeši darbai, mes buvome atrinkti kaip prizininkai (projektas pelnė trečią vietą). Liublianoje buvo virš dviejų šimtų dalyvių, mes patekome į dvidešimtuką. Laimėjo tikrai labai stiprūs, vientisi, monumentalūs, sakyčiau, ramūs darbai. Svarbiausia yra neapsimetinėti ir nemeluoti. Manau, jeigu likimas lėmė gyventi XXI-ame amžiuje, tai ir turi kalbėti šio amžiaus kalba. Kitaip tu kažką išduodi. Jeigu kalbėsi XVIII-to amžiaus kalba, tai kodėl tuomet ne XII-to, ar todėl XVIII-to, kad yra išlikę daugiau ikonografijos šaltinių, bet ar tai tikrai pakankamas motyvas?  

Rengiant tokius projektus, jauti objektams didelę pagarbą. Jeigu Stokholmo atveju buvo Asplundas su savo biblioteka ir rotonda bei trim kiek vėliau pastatytais priestatais, tai esminis klausimas ir buvo, ką su jais daryti. Šie priestatai yra sunkiai pritaikomi šiuolaikinėms reikmėms… Pirmos vietos laimėtojas juos griovė, o mes su suomiais pasidalinę konkurse trečią vietą, siūlėme negriauti. Atradome sprendimą, kaip tuos priestatus išsaugoti. Tiesą sakant, prisimenu buvusią mąstymo eigą. Pirminė mintis buvo ta, kad paprasčiau priestatus nugriauti ir pastatyti kažką naujo, tačiau paskui, pavaikščiojus po vietovę, pradėjau galvoti labai paprastai… Švedija. Stokholmas. Tai – kultūringa šalis, inteligentiški žmonės, apskritai, visur vyrauja labai aukšto lygio kultūra. Toje miesto dalyje pirmieji pastatai buvo statyti 1939 metais, kiti 1948-ais. Pagalvojau, kokią teisę turime imti ir lengva ranka „nušluoti“ tuos pastatus, atvažiavę čia iš kitos šalies. Turime pasistengti, kad jie išliktų. Galų gale, juk yra miestovaizdis. Toje dalyje intensyviai vaikščioja žmonės, kažkas šimtus kartų praeina šaligatviu. Vieną dieną tų pastatų ims ir neliks, atsiras kažkoks naujadaras… Reikia pabandyti išsaugoti. Tai buvo iššūkis. Manau, čia atsiskleidžia ir mūsų studijos, mano paties požiūris į saugotinus dalykus. Esu linkęs būti maksimalistu ir separuoti vertybes. Man nesuprantami arba sunkiai suprantami restauravimai ar rekonstrukcijos, kuriuose yra visko. Lyg ir perstatyta, lyg ir išsaugota, trupinys to, trupinys ano, o kas tada ta visuma? Ar tai – naujas, ar senas? Yra posakis – „arba-arba“, kuris reiškia, jog turi rinktis stiprią idėją. Jeigu deklaruoji, kad kažką saugosi, turi saugoti maksimaliai, geriausiai restauruoti. Kur yra nauja, ten turi aiškiai matytis, kad tai nauja, absoliučiai, be jokio filtro… Tada kyla klausimas kaip tai dera tarpusavyje, o tuos santykius (derinius) atrasti ir yra pats įdomiausias dalykas.

O kaip Jums šiame kontekste atrodo lietuviškų projektų patirtis? Kad ir tas pats nesibaigiantis Lukiškių aikštės konkursas, kuriame Jūsų projektas išrinktas geriausiu/laimėtoju ir kuris taip pat susijęs su paveldu?
Tikiuosi, kad jis turės tolimesnę eigą. Dabar trūksta tik politinės valios. Valdžia turi nuspręsti, kad darom, kad reikia. Sutinku, kad projekto pinigai yra nemaži, bet taip yra ne todėl, kad ten būtų pasiūlyti brangūs sprendimai. Tiesiog pati teritorija yra labai didelė. Finansinės sąnaudos proporcingos užduoties svarbai. Biudžete iš anksto numačius lėšas, niekas smarkiai to ir nepajustų, o projektas pagaliau būtų įgyvendintas.       

Pabaigai norėčiau paklausti, kokios architektūros name Jūs gyvenate?
Gyvenu paties suprojektuoto namo aplinkoje, o tas namukas, beje, nedidelis, 130 kv. m. Mūsų šeima yra penkių asmenų, tik dabar jau mažėja, nes vaikai bando įsitvirtinti atskirai. Namas su šlaitiniu stogu ir nedideliu sodeliu, bet visa kita, sakyčiau, įrengta paprastai ir moderniai.