LAS Kauno skyrius

VIOLETA BEIGIENĖ

Architektė Violeta Beigienė © statybunaujienos.lt

Architektė Violeta Beigienė © statybunaujienos.lt

Architektę VIOLETĄ BEIGIENĘ (www.cedra.lt) kalbina menotyrininkės  Simona Čižikaitė ir Brigita Rėbždaitė

Kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?
J. Vanagas, L. Vaitys, S. Abramauskas ir daugelis kitų.

Ar studijų metu Jums teko klausyti kursų apie kultūros paveldą, ar buvo jie įdomūs?
Taip. Dėstė (tuometiniame VISI) Stasys Abramauskas. Buvo be galo įdomu. Stebėjomės, kaip žmogus nepasiklysta laike, vietoje ir stiliuose. O juk tuomet  nebuvo galimybių laisvai keliauti po pasaulį. Net ir dabar, po tiek metų nuvykus pirmą kartą į kurį nors pasaulio miestą pasijunti tarsi čia jau buvęs ir žinai, kas tave pasitiks už vieno ar kito posūkio. Ir visa tai – iš studijose klausytų S. Abramausko paskaitų.  

Ar architektūros paveldas neriboja Jūsų, kaip architekto, kūrybinės laisvės? Gal jis suteikia impulsų kūrybinėms idėjoms?
Taip, riboja, bet ne tik paveldas. Architektūra yra materialios „diplomatijos“ menas. Ją riboja funkcija, konstrukcijos, užsakovo finansinės galimybės, inžineriniai sprendiniai, begalė įvairiausių norminių reikalavimų, na ir žinoma – paveldas. Architekto uždavinys – nepaskęsti ribojimuose ir sugebėti nepaisant visų „negalima“ kažką sukurti. Dažnai tai būna tarsi gėlė, išaugusi ant asfalto.

 Kokią įsivaizduojate šių dienų architektūrą istorinėse miestų vietose? Kaip tinkamai suderinti  paveldo ir šiuolaikinės architektūros interesus?
Šiuolaikinė architektūra paveldo aplinkoje turėtų vadovautis šiais principais: 1) neužgožti vertingų istorinių pastatų; 2) nepataikauti ir nemėgdžioti senųjų statinių; 3) maksimaliai atspindėti laiko dvasią ir galimybes; 4) harmoningai derėti bendrame kontekste.

Nemažai Kauno senamiesčio pastatų yra labai prastos būklės. Kokie sprendimai, Jūsų nuomone, padėtų juos atgaivinti?

Kuo skubiau (nesvarbu kokiomis kainomis) perduoti pastatus privatiems savininkams, nustatant aiškius, įgyvendinamus reikalavimus ir pradėti juose veiklą. Kažkada nedavėme, greit niekam ir nebereiks.

Jau keletą metų netyla kalbos, ar reikia Kaunui aukštuminių pastatų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Reikia prognozuoti Kauno panoramą, kartais vietoje pastatytas aukštuminis mažiau kenks nei dabartinis „Akropolis“ ir „Arena“, kurie tarsi „gynybinė siena“ paslepia nuo mūsų žvilgsnio visa tai, kas taip trapu ir gražu, ir ko turime sąlyginai labai nedaug.

Per pastarąjį šimtmetį visuomenės pagarba kultūros turtams gerokai sunyko, kokias išeitis siūlytumėte?
Mano nuomone, kultūros ir dorovės disciplina turėtų būti įvesta mokykloje nuo pirmos klasės ir baigtis su paskutiniuoju kursu studijose. Gal būt užtektų tik vienos pamokos, tačiau apie dorovę, apie kultūrą reikia kalbėti pastoviai, įvairiais aspektais. Tame kontekste tilptų ne tik pagarba žmogui, neįgalumui, senatvei, istorijai, bet ir architektūros paveldui. Tik taip, mano nuomone, pasikeistų situacija daugelyje sričių, tada natūraliai pamiltume kultūros paveldą. Baudimais, kritika, pasipiktinimais, smerkimais tikrai nedaug tepasieksime.

Koks yra Jūsų požiūris į pramoninės architektūros palikimą? Pvz., tušti ir apleisti stovi  ,,Kauno mėsos kombinatas“, ,,Kauno radijo gamykla“, ,,Vilko“ kailių gamykla, ,,Lituanica“, ,,Drobės“ fabrikas Šančiuose, ,,Pieno centro“ sandėliai – ką būtų galima su jais daryti?  

Gaila. Tačiau jei kiekviename iš mūsų nebus pagarbos žmogui, istorijai ir viskam, ką istorija mums padovanojo ir patikėjo išsaugoti bei perduoti kitoms kartoms, nieko nebus. Nepadės jokie vienkartiniai įstatymai ar nurodymai. Reikia to, apie ką rašiau atsakyme į ankstesnį klausimą.

Kokios architektūros (stiliaus) name Jūs gyvenate?
Gyvenu šio laiko miniatiūriniame namelyje prie Nemuno, stovinčiame ant „žalio kilimo“, apsupto žaliomis tvoromis. Istorija tokia, kad visa tai, ką sukūrė seneliai, proseneliai, buvo nacionalizuota, atimta arba sunaikinta. Tarybiniai laikai galutinai atėmė tai, kas galėjo būti mūsų kartai perduota kaip palikimas. Pastato vidaus „drabužio“ negalėčiau priskirti nei vienam iš stilių, nes tai yra kūrybinė „laboratorija“ – sienos su begale meno dirbinių, sukurtų įvairiais laikotarpiais. Tokia aplinka yra „maistas“ mano dvasiai ir kūrybai.

Kokią įtaką, Jūsų nuomone, turi Žalgirio arenos pastatymas Kauno Naujamiesčio paveldui?
Man gaila, kad toks statinys užstoja senamiesčio panoramą.

Ar pakankamai dėmesio Lietuvoje šiandien skiriama architektūros paveldo priežiūrai, apsaugai?
Manau, kad reikalavimų yra tikrai daug, tačiau dažnai jie kertasi su įstatymais ir galimybėmis. Pavyzdžiui: 1) kultūros paveldo objekto atnaujinimui ir modernizavimui neretai skiriamas lygiai toks pat finansavimas, kaip ir sovietinės architektūros statiniui. Restauravimo, atkūrimo darbai sąnaudomis prilyginami remonto darbams. Savaime aišku, koks bus tuomet istorinio pastato restauravimo rezultatas; 2) graudu matyti, kaip viešieji pirkimai vyksta parenkant mažiausią kainą ir formalų atestatų ir kitų dokumentų atitikimą. Dažnai laimi mažiausią kainą pasiūlę visai ne profesionalai, kurie neaiškiu būdu turi atestatus, o po to jie dar kartą persamdo už  mažesnę kainą. Keista, jog visai nebeliko profesionalumo vertinimo, liko tik bukas, aklas mažiausios kainos pasirinkimas ir formalus popierėlių tikrinimas. O juk visais laikais lėmė tik profesionalumas. Atsakingiems darbams kviesdavo gerus meistrus ne tik iš kitų miestų, bet ir iš kitų valstybių. Neaišku, kiek žalos kultūros paveldui padarys šiuo metų Lietuvą apėmusi viešųjų pirkimų mažiausios kainos epidemija; 3) kultūros paveldo reikalavimai dažnai kertasi su kitų institucijų reikalavimais (gaisrininkų, neįgaliųjų, higienos ir pan.). Architektas dažnai vaikšto nuo vieno prie kito ir visada lieka kažkam prasikaltęs. Visa bėda, kad šios institucijos nenori susėsti prie bendro stalo ir nuspręsti, kieno reikalavimai kiekvienu konkrečiu atveju viršesni. Čia labai panašu kaip Krylovo pasakėčioje – kiekvienas tempia į savo pusę, o vežimas stovi vietoje. Valdžios institucijos abejingos šiam chaosui.

Koks Jūsų požiūris į medinę Kauno architektūrą ir jos išsaugojimą?
Yra fantastinių medinės architektūros „perliukų“, tik juos reikėtų daugiau propaguoti, eksponuoti, gal net sudaryti atskirą turistinį medinės architektūros žemėlapį. Jei mokyklose būtų dorovės ir kultūros disciplina, atsirastų paskata ir moksleiviams praeiti šiuo ar kitu maršrutu ir susipažinti ne tik su literatūros, bet ir su gimtojo miesto meno objektais, architektūros statiniais. Be to, medinių namų sutvarkymui reikalingos lėšos. Laikas labai negailestingas ir daug ką gali nebegrįžtamai sunaikinti.

Komentavimas baigtas.