LAS Kauno skyrius

KAUET posėdis 2012-06-13

TERITORIJOS KAUKO AL.2 TOLIMESNĖ TVARKYMO EIGA.
Svarstymo iniciatorius – KPD prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys. Griovimo projektą pristatys Vytautas Speičys, mūro kartogramą – Regina Žukauskienė. Užsakovas – UAB „Liūtukas“.

ĮVYKUSIO 2012-06-13 KAUNO ARCHITEKTŲ NAMUOSE

PROTOKOLAS NR.84

POSĖDŽIO DALYVIAI:

KAUET nariai: Gintaras Balčytis, Evaldas Barzdžiukas, Gražina Bernotienė, Neringa Blaževičienė, Jurgis Bučas, Gediminas Jurevičius, Saulius Juškys, Audrys Karalius, Vygintas Merkevičius, Jonas Minkevičius, Rimvydas Palys, Gintaras Prikockis, Nerijus Stanionis, Alvydas Steponavičius, Linas Tuleikis, KAUET direktorė Jūratė Merkevičienė.

Kiti dalyviai:

Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Rimgaudas Miliukštis, KPD KTP atstovas Andrius Liakas, KPD KTP specialistės Loreta Janušaitienė, Irma Kiverytė, Sabina Strazdienė, architektai: Algimantas Sprindys, Rytis Vieštautas, Robertas Čerškus, UAB „Liūtukas“ direktorius Raimundas Marcinkevičius, kartogramos autorė Regina Žukauskienė, Vytautas Speičys, Paulius Vaitiekūnas, Kauno paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologas Aleksandras Vaškelis, patariamosios visuomeninės kultūros paveldo komisijos prie Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio pirmininkas Rimvydas Žiliukas.

Spaudos atstovai : Karolina Šeštokaitė, Rytis Meškauskas (abu INIT TV)

Posėdžio pirmininkas: Gediminas Jurevičius.

Posėdžio sekretorė: Jūratė Merkevičienė.

G. Jurevičius: kolegos Rimvydas Palys ir Robertas Čerškus parašė raštą, kviečiantį susimąstyti apie buvusios Vizbaro pilaitės likkmą. Todėl pirmiausia žodis suteikiamas Čerškui.

R. Čerškus: Šių metų balandžio 26 dieną dalyvaudami Kauno architektų protesto akcijoje prieš                 Kultūros paveldo departamento specialistų vykdomą politiką Kauno mieste, atsitiktinai sužinojome, kad yra ketinama neatstatomai sunaikinti (griaunant) dar vieną nepriklausomos Lietuvos laikinosios sostinės architektūrinio kraštovaizdžio simbolį – baltąją Vizbaro pilaitę – iškilaus Kauno inžinieriaus-architekto Felikso Vizbaro (1880-1966) privatų gyvenamą namą.

„Vizbaro pilaitė“ – šią sąvoką dešimtmečiais žinojo tūkstančiai kauniečių. Inžinieriaus F.Vizbaro gyvenamas namas buvo suprojektuotas ir pastatytas ant Žalio Kalno atragio dar pirmajame atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetyje,1923 metais, kai šalia dar nebuvo įrengti  akmeniniai Kauko laiptai. Jis buvo matomas iš daugelio  Kauno vietų. Vizbaro pilaitės baltas romantiškas siluetas su bokšteliu gražiai išryškėdavo šlaito žalumos ir dangaus fone. Vasario 16-ąją bei kitų valstybinių švenčių metu tautinė vėliava suplevėsuodavo ne vien ant aukšto bokštelio stiebo, bet ir pats bokštelis pasipuošdavo trispalvėmis.

Baltoji Vizbaro vila, kaip ją dar vadino nepriklausomos Lietuvos spauda, be abejo, – vienas svarbiausių Kauno miesto kultūrinių simbolių, charakteringas miestovaizdžio, atminties ženklas. Ilgainiui šis laikinosios sostinės simbolis daugelio miestiečių šnekamojoje kalboje tapo tarsi miesto geografiniu orientyru: „Ties Vizbaro pilaite“, “susitiksime netoli  Vizbaro pilaitės“ sakydavo kauniečiai, ir visi suprato, ką tai reiškia. Baltoji Žaliakalnio pilaitė jau prieškario laikais tapo neatsiejamu Kauno, kaip veržlaus Europos metropolio, miestietiškos kultūros žymeniu, tautinio, kultūrinio, ekonominio Lietuvos atgimimo archetipu.

Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjo inžinieriaus F.Vizbaro bei jo žmonos Olimpiados Graudinaitės-Vizbarienės namuose lankydavosi ne vien jų šeimos artimas draugas kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas, tapytojas Kajetonas Sklėrius, bet ir daug kitų iškilių laisvos Lietuvos kultūros, politikos ir visuomenės elito atstovų. 1933 metais, mirus Vaižgantui, F.Vizbaras savo gero šeimos draugo atminimo įamžinimui perstatė šalia pilaitės kieme stovėjusį vieno aukšto mūrinį namuką į dviejų aukštų bendrabutį neturtingiems Vytauto Didžiojo universiteto studentams ir pavadino jį mirusio rašytojo vardu.

Kai Lietuvą okupavo komunistai, jis išvyko į Vokietiją, kur ir mirė 1966 metais.  Per karą žuvo ir įdukra, todėl nebeliko paveldėtojų.

„Išvystyto socializmo“ laikotarpiu, 1981 m., Vizbaro pilaitė pagal architekto A.Sprindžio projektą buvo rekonstruota į tuo metu žinomą „Kauko“ kavinę, išlaikant pagrindinius pastato tūrius bei dalį išorės architektonikos. Kavinė buvo mėgiama kauniečių ir dėl nuostabaus Kauno naujamiesčio vaizdo, atsiveriančio iš visiems prieinamos terasos. Nors po rekonstrukcijos Vizbaro pilaitė apaugo abejotinos vertės architektūrinio dekoro elementais ir naujais priestatais, bet vis dar buvo išlaikytas šioks toks tęstinumas. „Kaukas“ praturtino Kauno lankytinų vietų sąrašą bei Kauno miesto istoriją.

Visi, ne vien Europos miestai, turintys panašius paveldo objektus, juos saugo ir jais didžiuojasi,  ir tai turtina tų miestų istoriją. O mes vis dar elgiamės priešingai – barbariškai juos griaudami. Prisiminkime, kad ir Laisvės alėjos kavinių, kino teatrų naikinimo istorijas. Kur dabar garsioji Konrado kavinė, kurios net sovietinė okupacija nesugebėjo sunaikinti? Kur „Metropolis“,  „Versalis“?

Kažkodėl atsakingi pareigūnai neįžiūrėjo pastato vertingųjų savybių.  Pilaitė yra laisva, savimi pasitikinčio inžinieriaus ir menininko improvizacija, puikiai jaučiant  proporcijų dėsnius bei ritmiką. Reikėtų atsižvelgti, kad projektuota buvo pačioje modernizmo pradžioje su žvilgsniu į romantizmą, ieškant ir originalaus tautinės architektūros stiliaus.

Šį F.Vizbaro pastatą yra būtina saugoti ateities kartoms nemažiau nei  to paties architekto projektuotą Kauno Centrinį paštą, „Pažangos“ rūmus, Ateitininkų sąjungos Centro valdybos pastatą.  

Stebina ir tai, kad neseniai paskelbus architektūrinį  konkursą viename iš darbų buvo siūloma viską nušluoti ir vietoj jų statyti keletą tipinių daugiabučių penkiaaukščių dėžių. Manytume, kad sunaikinus šį tautinio architektūrinio paveldo paminklą bus ne tik negrįžtamai sužalota Kauno šlaitų įstorinė išklotinė, bet ir nuskurdinta Kauno dvasia. Baltoji inžinieriaus F.Vizbaro  pilaitė nuo jos pastatymo momento tapo daugiau nei fizinis, vertingas tautinės architektūrinis paminklas, bet taip pat ir metafizinis Kauno kultūrinio kraštovaizdžio kūnas – amžinųjų, bendražmogiškų, vertybių išraiška.

Iš dalies atstovaudami ne tik Kauno architektams, bet ir kauniečiams, neabejingiems savo miesto istoriniam paveldui, raštu kreipėmės į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio vadovybę, reikalaudami kuo skubiau teisiškai apsaugoti bei, kaip įmanoma, tiksliau atstatyti pirminį šviesios atminties kolegos F.Vizbaro suprojektuotą pastatą. O nauja, šalia pilaitės derintina architektūra turėtų būti neaukšta ir neužgožianti šio svarbaus Kauno paminklo.

G.Jurevičius: Šios teritorijos savininkas p. Marcinkevičius nori pasisakyti.

R.Marcinkevičius: Siūlome transportą, norintiems nuvykti į vietą apžiūrėti tai, kas liko iš anksčiau stovėjusių pastatų.

G.Jurevičius: Kas mano, kad ši išvyka būtų tikslinga?

Akivaizdu, kad niekas. Tęskime posėdį.

R.Miliukštis: Labai gerai, kad kolega Čerškus supažindino su Vizbaro pilaitės istorija. Tai semantinis ženklas. Gaila, kad Sprindžio stilizuotas pastatas pakeitė Vizbaro pilaitės įvaizdį. Eklektiškas architekto F.Vizbaro projektuotas namas pastatytas ne pagal projektą. 2002m. dalyvavau, rengiant fasado pastato atstatymo projektinius pasiūlymus. Tuo metu buvo siūloma atstatyti buvusius “Vizbaro pilaitės” fasadus, pastatą pritaikant viešbučiui su restoranu. Vėliau pastato savininkai kartu su architektų sąjunga organizavo architektūrinį konkursą. Buvo pateikti 4 variantai. Pirmą vietą laimėjo “Dviejų grupė”. Pilnai Vizbaro pilaitės atstatyti nesiūlė niekas.

Autentiško mūro tėra likę gal 2-3 %. Mano nuomone, vadovaujantis LR nekilnojamo Kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 staipsnio 4 punktu, svarstyti pilną “Vizbaro pilaitės” atkūrimą galima būtų jei pastatas nebūtų privatizuotas ar to pageidautų užsakovas. Jei dar kurį laiką paliksim griuvėsius ir nieko nedarysime, neišliks ir autentiškos rotondos su terasa. Kauno miesto nekilnojamojo Kultūros paveldo vertinimo komisijos 2011 ir 2012m.- posėdžiose buvo nagrinėjamas klausimas dėl pastato įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Kadangi autentiško mūro išliko nedaug, siūlymui į Kultūros paveldo registrą įrašyti išlikusį autentišką “Vizbaro pilaitės” fragmentą rotondą nepritarta. Bendra tarybos nuomonė buvo įrengti patalpą, kur būtų eksponuojama istorinė, ikonografinė medžiaga, gal ir architekto F. Vizbaro biustas.

A.Sprindys: Tėvas, projektuodamas “Kauko” kavinę siekė, kad kauniečiai galėtų čia lankytis ir matyti Kauno panoramą.

R.Miliukštis: Deja, dabar per užaugusius medžius jau ir pilaitės liekanų iš miesto apatinės terasos nesimato.

G.Bernotienė: Ar galima būtų pamatyti architektūrinio konkurso medžiagą?

R.Marcinkevičius: Turime tik popierinį variantą- prašau pažiūrėti.

J.Bučas: Kaip suprasti išsireiškim “ negalima įrašyti į registrą“?

G.Jurevičius: Atsakys KPD KTP atstovas Audrius Liolys.

A.Liakas: Džiugu, kad tokį svarbų klausimą sprendžiame visi kartu. Pati vertinimo komisija priėmė sprendimą, kad objekto Kauko al. 2 netraukti į vertybių registrą. Pastatas prieš 3 dešimtmečius buvo iš esmės rekonstruotas, kaip jį saugoti- neaišku. Jei būtų išlikusi Vizbaro vila – išsaugojimas nebūtų kvestionuojamas. Dabar gi išliko tik labai maža autento dalis. Gal išsaugoti tuos elementus?

A.Karalius: Visi turėjom pamoką, kai paaiškėjo, kad saugomas Naujamiesčio tūris. Ar nemanote, kad šlaitų architektūra yra naujamiesčio architektūros dalis?

A.Liakas: Šiuo metu tai nėra įteisinta, bet tokia siekiamybė galėtų būti.

R.Miliukštis: Teritorija, kurioje stovi Vizbaro pilaitės liekanos į Naujamiesčio teritoriją nepatenka.

G.Bernotienė: Ar nekvestionuojmai konkurso rezultatai?

A.Liakas: Mes dabar šio klausimo nesvarstom.

R.Marcinkevičius: Konkursas vyko prieš 6 m.- tai buvo idėjinis konkursas be garantijos, kad pirmosios vietos projektas bus realizuotas. Nuo 2004m. mūsų bendrovė baudų sumokėjo jau 200 tūkst. lt. Iš konkursinių darbų mums labiausiai nepatiko 1 ir 4 vietų laimėtojai. 2-ą vietą užėmė Palio ir Audėjaičio projektas, kur siūloma reliktus išsaugoti- mums tas darbas patiko.

Dabar galvojam apie kitokį projektą.

R.Žiliukas: Svarbu, kad būtų išsaugota Kauno savastis- pilaitė taip pat. Aš manau, būtina išsaugoti rotondą ir bokštelį. Visa kita galima griauti ir naujai projektuoti.

L.Janušaitienė: Kadangi kartogramos autorės dar nėra, perskaitysiu mūro kartogramos išvadą:

“Iš inž. Felikso Vizbaro projektuoto ir 1923 m. pastatyto namo-vilos autentiško mūro bei konstrukcijų išliko tik rotonda. Autentiškas sienų mūras išorėje ir patalpos viduje buvo tinkuotas, dažytas. Rekonstrukcijos metu fasadai pertinkuoti cementiniu ir apdailiniu granitiniu tinku, kuris šiuo metu yra atšokęs ir daugelyje vietų – nukritęs. Autentiškas mūras veikiamas drėgmės, biologinių kenkėjų, erodavęs, yra gilių skilimų. Rotondos autentiška sijinė ir kesoninė perdanga turi gilių skilimų, paviršius pažeistas erozijos. Terasos (virš rotondos) turėkle išliko keturi autentiški betoniniai stulpeliai.

Kitos pastato išorinės ir vidinės sienos sumūrytos iš skylėtų ir pilnavidurių 85 x 120 x 250 mm molio ir silikatinių plytų, virš langų ir durų sumontuotos surenkamos gelžbetoninės sąramos, virš rūsio įrengtos surenkamo gelžbetonio plokščių perdangos su monolitinio gelžbetonio intarpais, virš I ir II – monolitinio gelžbetonio perdangos.”

G.Bernotienė: Ar galima atsekti senąjį pastato planą?

L.Janušaitienė: Tokia analizė nebuvo atlikta.

R.Miliukštis:     Pamatų planas naujas.

G.Jurevičius: Ar išlikę fasadų brėžiniai, pagal kuriuos pilaitė buvo pastatyta?

R.Miliukštis: Vizbaro pilaitės apmatavimus darė Sprindžiai. Dar ji buvo fotografuota nuo soboro. Duomenys apie vidaus išplanavimą galima rasti tik senuose inventoriniuose planuose.

G.Jurevičius: Užsakovas norėtų pristatyti griovimo planą.

L.Janušaitienė: Tai tik sudėtinė proceso dalis, todėl nemanau, kad tai tikslinga.

PASISAKYMAI

G.Balčytis: Kadangi teko dalyvauti konkurse, kur siūlėme pastatą griauti, būtų nekorektiška prieš užsakovą viešai komentuoti šį klausimą. Savininkas turėtų prieš įsigijant sklypą, žinoti, ką galės daryti su esamu pastatu – dabar atskomybę norima perkelti ant užsakovo pečių.

Tačiau manau, kad pilaitės vaizdinys yra labai stiprus net šiandien, kai pastato parktiškai nebėra, jis išlieka. Šios vietos buvusios architektūros ir istorinės atminties, susijusios su to laikotarpio asmenybėmis, reikšmė neabejotinai didelė, todėl reikėtų rimtai padiskutuoti prieš priimant sprendimus. Esu tikras, kad vienareikšmio atsakymo dar neturime.

Be to, KAUET sukurtas svarstyti architektūrinius projektus, o ne griovimo planus.

A.Liakas: Belieka džiaugtis, kad savininkas padorus pilietis ir supranta mūsų abejones.

J.Merkevičienė: Perskaitysiu E.Barzdžiuko nuomonę: „Pritariu KPD nuostatai, leidžiančiai griauti esamas pastato liekanas, vadovaujantis teisinėm nuostatom. „

G.Bernotienė: Vizbaro pilaitė yra daugiau semantinis – romantinis ženklas, nei materialios medžiagos paveldinis objektas. Būtina įvertinti miestovaizdžio silueto visumą – jo istorinį virsmą ir nustatyti Vizbaro pilaitės vizualinį poveikį, hierarchiją aukštutinės terasos siluete. Naujas gyvenamasis kompleksas nebus toks ženkliškas. Svarbus klausimas, ar galima remiantis tik sentimentais atstatyti- tokia nuostata reikalautų ypatingos svarbos statinio. Griovimo- išsaugojimo klausimas yra sudėtingas ir negalima skubėti, nes tai nėra tik architektų ir paveldo institucijų atsakomybė

N.Blaževičienė: Vizbaro pilaitė savo vertybinėmis savybėmis (neturinčiomis teisinės apsaugos) yra viena iš svarbiausių kultūrinių, semantinių, emocinių Kauno naujamiesčio akcentų ar simbolių. Taigi jos vertinimas neturėtų būti apspręstas šių dienų fizinės, ekonominės ar teisinės būklės. Klausimo „griauti – negriauti“ iškėlimas, nepateikiant būsimos vizijos, negali turėti jokių pozityvių pasekmių, siekiant pajudėti iš šios sąstingio situacijos.

Akivaizdu, kad šiuo metu išlikusi tik rotonda ir emocija. Būtent ją ir reikėtų atkurti, nežiūrint, kokių prireiktų priemonių vietos ir architektūros sintezei pasiekti.

J.Bučas: Tai akivaizdus pavyzdys, ką reiškia saugoti, nenaudojant. Tai sunaikinimas, o naudojimas- išsaugojimo pagrindas. Galimybė šį objektą matyti ir juo grožėtis yra svarbiau, negu pats saugojimas. Tai Kauno miestovaizdžio prasminis objektas, centro vizualinės erdvės, kaunietiško modenizmo, tapatumo unikalus akcentas. Turim tik du miestovaizdžio unikalius ženklus – Prisikėlimo bažnyčią ir Vizbaro pilaitę. Jei nugriausim, prarasim galimybę matyti. Palikti šią teritoriją tik kaip regyklą būtų nesąžininga.

Siūlau ieškoti galimybių atkurti šį objektą. Šiuo atveju įvaizdis svarbiau, negu autentiškumo lūkesčiai.

Siūlau KPD peržiūrėti savo paveldosaugines pozicijas.

G.Jurevičius: Labai sunku kalbėti apie tokį reikšmingą objektą. Pritarčiau atstatymui, jei turėtume visą reikiamą medžiagą, kad nereikėtų užsiimti imitacija ir kurti muliažų. Buvusi vertybė gali tapti niekalu. Pritariu tiems, kurie kalba apie kultūrinį prasmingumą, manau, projektuojant naują tūrį, reikėtų įvertinti buvusio silueto simboliką, jei įmanoma.

S.Juškys: Vizbaro pilaitė- vienas iš įsimintiniausių 20a. statinių Kaune. Dar didesnę prasmę jam suteikė vieta. Semantiška pusiau prancūziška, pusiau belgiška pilaitė kelia sentimentus. Stebėtina, kad Vilniaus ir Kauno KPD specialistai, sukėlę tokį triukšmą dėl Laisvės al. 91, nemato problemos Vizbaro pilaitės griovime. O tai nepalyginamai didesnis blogis. Sunaikinus vieną iš Kauno semantikos objektų, prarasime labai daug.

Šiuo atveju muliažo atstatymas būtų teigiamas, nelyginant su valdovų rūmų muliažu, o sklypo savininkas, finansavęs pastato atstatymą su fasadų detalėmis pagal originalius planus, užsitarnautų vietą danguje.

J.Merkevičienė: Jolita ir Algis Kančai išvykę, bet atsiuntė savo nuomonę:

“1923 m. tuometinis Kauno miesto inžinierius (= vyriausias architektas) ir statybos skyriaus vedėjas inž. Feliksas Vizbaras pagal Žemės reformos įstatymą Žaliakalnio teritoriją prie mažojo ąžuolyno sudalino sklypais. Viename iš naujųjų sklypų (kalno viršūnėje), jis suprojektavo ir 1925 m. pasistatė sau namą-vilą, dėl matomumo iš įvairių vietų ir įmantrių neobarokinių formų pramintą pilaite.

Pagal 1926 m. turto aprašą – pirmame aukšte buvo trijų kambarių butas, antrame – dviejų (kitur minima, jog buvo 10 kambarių, viena virtuvė, kubatūra 1.500 m3). Per karą F. Vizbaras su šeima emigravo, nuo 1944 m. gyveno Vokietijoje. Po karo, sovietmety, namas tapo komunaliniu – kiekviename kambaryje gyveno po šeimą.

Apie 1973-1981 m. tuometinis Kauno vyriausias architektas Algimantas Sprindys ,,Vizbaro pilaitę“ rekonstravo į kavinę ,,Kaukas“. Į A. Sprindžio rankas ,,pilaitė“ pateko apšiurusi, tačiau pilnai autentiškų formų ir plano. Tai liudija ir A. Sprindžio atlikti pastato apmatavimai ir fotofiksacija.

  1. Sprindys man pasakojo, kad iš pradžių ,,barokinį“ frontoną lyg ir ketino palikti, tačiau jis buvo vos 12 cm. storio, tad nuėmus stogą – nugriuvo, liko tik veranda su balkonu (terasa). Pastatas buvo be pamatų ir rūsio – teko viską įgilinti, keisti perdangas kt. konstrukcijas. Rezultate – ,,pilaitė“ buvo visiškai perstatyta, išliko tik minėtoji rotonda-veranda (su puskolonėm ir baliasinom) ir dar keli sienų mūro fragmentai, ženklinantys buvusį plano kontūrą. Estetika visiškai pakeista – vietoj barokinės pilaitės atsirado sovietinė pilaitė, kurios detalės – piliastrinės briaunos labai panašios į tuo pačiu metu statyto ,,Merkurijaus“.

Vidaus erdvės taip pat visiškai pakeistos. Pristačius 6-8 kartus (apmetus ,,iš akies“) už ,,pilaitę“ didesnius priestatus, ji apskritai prarado pilaitės įvaizdį ir teliko ,,pilies-tvirtovės“ menka dalimi.

Maždaug nuo 1995 m. (o gal ir anksčiau) ,,Kaukas“ nebenaudojamas, apleistas (t.y. jau minimum 17 metų). 1998 m. su profesoriais A. Miškiniu ir N. Lukšionyte ,,Jungtinių pajėgų“ užsakymu atlikome paminklosauginę ekspertizę, kurios išvadose – rekomendacijose teigėme, kad pastatą, kuriame norėta įrengti viešbutį, galima plėsti A. Sprindžio pristatytoje šiaurės-rytų dalyje, nekeičiant tūrio pietinėje, miesto panoramą formuojančioje pusėje. Teigėme, kad būtinas dviejų Vizbaro pilaitės fasadų (pietinio ir vakarinio) atkūrimas pagal ikonografinę ir architektūrinių tyrimų medžiagą <…>.

Vėliau KVAD’o posėdžiuose (gal po 2006 m. konkurso) laikiausi tos pačios nuomonės – t.y. kad Vizbaro pilaitę reikia atkurti, respektuoti.

Praėjo dar šešeri metai. Nebeliko, ką respektuoti.

Patriotizmas negali peržengti sveiko proto ribų. Nuo Vizbaro ,,pilaitės“ sunaikinimo jau praėjo 40 metų. 17 ar 20 metų pūva ir ,,pilaitę“ ,,prarijusio“ ,,Kauko“ griuvėsiai.

Nežinau, ar yra kokie nors paminklosaugos-paminklotvarkos reglamentai ir teisiniai aktai, galintys priversti statinio savininką atstatinėti ne jo įgyto pastato (šiuo atveju ,,Kauko“), o kažkada buvusio (Vizbaro ,,pilaitė“) būklę. Tokie reikalavimai – fantazijos kvepia teismais, kurių sprendimai iš anksto aiškūs ir brangiai kainuos mokesčių mokėtojams. Pakanka pamatyti griuvėsius, kad suprastum, jog racionaliai mąstantis žmogus jų neatstatinės, o filantropų mūsuose sunku rasti.

IŠVADA: Vizbaro pilaitės materijos nebeliko, galima pastatyti tik naują-butaforinę.

A.Karalius: Akivaizdu, kad KPD ir vėl įrodė, kad sisteminis paveldo saugojimas pakeičiamas formalių reikalavimų rinkiniu. Iš tikrųjų Vizbaro pilaitė (“Kaukas”) yra svarbi būtent naujamiesčio urbanistinė vertybė- miestovaizdžio vizualinė formantė, semantinis ženklas (vienas svarbiausių Kaune). Būtent šį aspektą ir reikia saugoti. Pagarba Algimantui Sprindžiui, kad LTSR laikais gavęs nurodymą rekonstruoti Vizbaro pilaitę, jis išsaugojo jos urbanistinį- semantinį ženkliškumą.

Būtina įpareigoti savininką:

  1. statant naują namą prisilaikyti urbanistinės formantės principo,
  2. laikytis urbanistinio morfotipo “vilų teritorija”,
  3. laikytis (išsaugoti) viešąją erdvę – naujamiesčio regyklą,
  4. statant naują namą prioritetu laikyti viešąją funkciją.

V.Merkevičius: Tolesnis pastato likimas gali būti dvejopas.:

  • Kelias atkurti Vizbaro pilaitę- atstatymas iš turimos ikonografinės medžiagos. Tačiau abejoju, ar toks “atkūrimas” iš modernių medžiagų būtų sėkmingas. Dar labai abejoju tokio statinio gyvastingumu- nebent būtų kokie svečių namai…
  • Įvertinus statinio likučius- autento labai mažai- kurti naują pastatą. Funkcija turėtų būti tokia, kad galima būtų suformuoti viešą erdvę šalia. Siluetas turėtų būti ženkliškas, nes yra matomas iš daugelio vietų.

Reikia kurt naują kokybę- neinkrustuokim likučių- tai retai kam pasiseka.

J.Minkevičius: Jei negalim sukurti lygiavertės kokybės, tai atstatykim. Tegu bus muliažas, bet pirmiausia bus ženklas, autentikos imitacija. Tai kultūrinis simbolis. O gal atsiras naujos architektūros šedevras- atsiras naujas lietuviškas Gaudi?

R.Palys: Aš už naujų vertybių kūrimą, tik ne senųjų sąskaita. Kuo daugiau miestas turi senų ženklų- tuo patrauklesnis. Primygtinai siūlau negriauti, o atstatyti visą arba priekinę dalį- frontoną ir bokštą. Drezdenas atstatytas iš naujo. Kultūrinė reikšmė čia didesnė už architektūrinę. Jei sunaikinsime liekanas- sunaikinsim miesto vaizdį, semantinį ženklą, atminties ženklą, Vizbaro atminimą. Aš pasisakau už restauravimą ir atstatymą naujai.

G.Prikockis: Apie architektų poziciją. Pozicija buvo suformuluota konkurso komisijos, kuri išrinko variantą ir deklaravo poziciją. Vietos senajai Vizbaro pilaitei neliko. Konkurse buvo išrinkta idėja , o ne autoriai. Aš labai pritariu prof. Minkevičiaus pozicijai ir vertinimui.

Mano asmeninė nuomonė pateikta mūsų konkursiniame variante- atstatyti pilaitę ir ją įprasminti nauja funkcija. Praėjęs laikas nuomonės nepakeitė..

Vizbaro pilaitės reikšmė. Pilaitė – tai semantinis 20a. architektūros ženklas. Tai architekto vardo svarbos deklaravimas. Miesto architektas buvo tiek svarbus visuomenei, kad galėjo pasistatyti namą, kuris ilgam įsirėžė kauniečių atmintyje. Architektas A.Sprindys rekonstravo Vizbaro pilaitę į restoraną “Kaukas”. Objekto reikšmė nesumažėjo, o visuomeniškai sustiprėjo. Objektas tapo svarbus visuomenei.

Dėl griovimo. Tai precedentas – KAUETas negali ir neturi svarstyti ” griauti ar ne”. KAUETas sukurtas svarstyti architektūros ir urbanistikos klausimus, problemas, vizijas ir perspektyvas.

N.Stanionis: Nepritariu atstatymui – manau, kad atstatyti pastatai nekurs buvusios dvasios, senos atmosferos, tai bus muliažas.

Pritariu naujo pastato statybai, kuris savo svarba ir funkcija išlaikytų aukštą kokybę, su paliktu senojo pastato ženkliškumu.

A.Steponavičius: Nematau galimybių individualaus gyvenamojo namo “VIZBARO PILAITĖ” atkūrimui. Dar vieno muliažo tikrai nebereikia. A.Sprindžio rekonstrukcija turėjo viernintelį teigiamą sprendinį – objektas paverstas viešuoju. Tolimesnę eigą matau tokią:

-siūlyti užsakovui regyklos dalyje formuoti viešąją funkciją (viešbutis, gal dalis gyvenamos funkcijos),

-architektūrinėje užduotyje siūlyti laikytis Žaliakalnio morfologinės sandaros (aukštis, tūris).

Naujasis pastatas turėtų būti nepaprastai aukšto architektūrinio lygio, galėtų atsirasti pilaitės citata. O

memorialinis kambarys turėtų atsirasti centriniame pašte.

L.Tuleikis: Manau, kad Sprindys nesubjaurojo buvusio pastato- įžiūriu laikmetį, o ne ideologiją. Jis padarė gerą kokybę su to laikmečio samprata. Manau, kad griauti galima , svarbu- vardan ko.

Bendrai manau, kad KAUET turi svarstyti architektūrinius projektus. Šiuo klausimu nepristatyti nei projektai, nei vizijos, o griovimo klausimai nėra KAUET kompetencijoje.

R.Palys: Manau, reikia atmesti profesinius dalykus ir nuspręsti esmę.

J.Minkevičius: Autentiško čia beveik nieko nėra. Griauti galima be gailesčio. Arba griauti- arba atstatyti.

A.Vaškelis: KPD KAUETui pateikė klausimą- griauti ar negriauti “Kauko” liekanų. Jei negriausim, liks griuvėsiai. Kodėl KAUET pastatytas į tokią keistą poziciją? Kodėl neatsižvelgiama į konkurso dokumentus?

J.Bučas: Teritoriją galima būtų saugoti kaip paveldotvarkos darbų rezultatą.

L.Janušaitienė: Kaip ši problema iškilo? Nuo 1990m. pastatas tapo privačiu objektu su istorine- semantine verte. Jis nebuvo nei saugomas, nei eksploatuojamas iki griūties būsenos.

Konkurso sąlygose buvo įrašyta, kad projektas – 1-os vietos laimėtojas nebūtinai turi būti realizuojamas. KPD sunerimo, ar neįvyko klaida mūro tyrimuose ir prašė užsakovų užsakyti mūro kartogramą. Ją atliko specialistės R.Žukauskienė ir I.Adomonytė. Išvada tokia, kad tik rotonda yra autentiška.

Mano siūlymas būtų toks- kad užsakovui nebereikėtų mokėti naujų baudų, sutvirtinti rotondą, nugriovus sovietinį mūrą.

Labai svarbu vieša funkcija ir apžvalga. Užsakovui palankiau projektuoti daugiabutį, mums- viešą regyklą. Paveldosauga atsidūrė aklavietėje, todėl kreipėsi į KAUET.

R.Žukauskienė: 1998m. ekspertizės akte buvo užsiminta, kad perimetru po tinku galėtų būti autentiškas mūras. To ir ieškojome. Nėra išlikusio Vizbaro projekto, pagal kurį pastatyta vila. Tik pietvakariniu kontūru išlikusi senoji pastato riba. Išliko tik rotonda.

L.Janušaitienė: Ar ” Kauko” konktūras atitinka pilaitės kontūrą?

R.Žukauskienė: Matyt, bet Vizbaro projektas neišlikęs, sunku tiksliai pasakyti. Gal nukalus tinką nuo sienų, galima būtų ką nors rasti. Po kolonom pamatų nėra. Abejoju, ar autentiška baliustrada. Pilaitės statyba buvo “savavališka”, liekanų būklė bloga.

R.Miliukštis: Tarybinis mūras kelia grėsmę. Vilniaus paveldo taryba nepritarė kauniečių siūlymui dėl seno mūro vertės. Todėl KPD KTP viršininkas S.Stoškus, kuris nėra architektas, prašė užsakovo pristatyti šį klausimą KAUETui.

Aš asmeniškai siūlau rotondą išlaikyti, visa kita- griauti.

G.Jurevičius: Gal nugriauti, o jei nepavyks sukurti naujos vertybės- atstatyt iš naujo?

A.Vaškelis: Jei šiame sklype nebėra autentiškos materijos ir sklypas jau 20 metų privates – ape ką diskutuojam? Ar yra teisinis pagrindas tokiai diskusijai? Kodėl norime savo problemas užkrauti sklypo savininkui?

A.Liakas: Teisiškai galima semantinių elementų apsauga, jungiant juos su Kauko laiptais.

V.Merkevičius: Ar realiai atsirastų architektas, kuris apsiimtų tokią idėją įgyvendinti?!

G.Jurevičius: Gal užsakovas galėtų pristatyti projektus ar vizijas šiai vietai, tada galima būtų spręsti profesionaliai?

R.Marcinkevičius: Neturiu nei sąlygų projektavimui, nei leidimo griovimui. Vien pilaitės atvėrimas- medžių kirtimas – daug kainuos.

R.Čerškus: Pabandykim išeiti už savo gildijos rėmų. Mąstykim kaip intelektualai – tai daugiau kultūrinis paveldas. Reikia šį pastatą desovietizuoti.

G.Prikockis: Ar tikrai mes KAUETe turim svarstyti griovimo planus?

G.Jurevičius: Mes nesvarstom griovimo planų, o norim padėti užsakovui rasti išeitį.

L.Janušaitienė: Būtų labai gerai, jei užsakovas pateiktų KAUETui projektinius pasiūlymus. Tai visuomeninė vieta.

G.Prikockis: Su sąlygų gavimu pas mus didžiulės bėdos. Gal patarpininkaukime- pakvieskime savivaldybę ir KPD pateikti architektūrines sąlygas šiam sklypui.

N.Blaževičienė: Ar užsakovą tenkina laimėjęs konkursą darbas?

R.Marcinkevičius: Ne – tenkino idėja , o ne pats projektas. Projektas buvo brangiausias ir novatoriškiausias. Jei be konkurso neįmanoma gauti sąlygų- rengsime konkursą.

G.Jurevičius: Reziumuojnat galima teigti, kad ekspertų nuomonės dėl Kauko al. 2 išsiskyrė. Nutarime bus atspindėta nuomonių skalė.

Apibendrinus pasisakymus, galima būtų rekomenduoti išrašant projektavimo sąlygas, atsižvelgti į išlikusius autentiškus Vizbaro pilaitės elementus ir išsaugoti viešąją erdvę.

 

NUTARIMAS

1. Apsvarstę klausimą dėl TERITORIJOS KAUKO AL.2 TOLIMESNĖS TVARKYMO EIGOS.

(Svarstymo iniciatorius – KPD prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis padalinys. Užsakovas – UAB „Liūtukas“) pateikiame ekspertų rekomendacijas:

  • Vizbaro pilaitė savo vertybinėmis savybėmis (neturinčiomis teisinės apsaugos) yra viena iš svarbiausių kultūrinių, semantinių, emocinių Kauno Naujamiesčio akcentų ( 13 ekspertai).

1.2 – Buvusios pilaitės vaizdinys yra labai stiprus net šiandien, kai pastato parktiškai nebėra ( 8 ekspertai).

1.3 -Vizbaro pilaitės materijos nebeliko, todėl vietoje jos galima statyti labai aukšto lygio naujos architektūros pastatą – ne butaforiją (8 ekspertai).

1.4 – Jei negalime sukurti lygiavertės kokybės, tai atstatykime Vizbaro vilą. Šiuo atveju įvaizdis svarbiau, negu autentiškumo lūkesčiai (6 ekspertai).

1.5 – Siūlom įpareigoti savininką:

-statant naują namą prisilaikyti urbanistinės formantės principo,

       -laikytis Žaliakalnio morfologinės sandaros (aukštis, tūris),

-išsaugoti viešąją erdvę – naujamiesčio regyklą,

       -statant naują namą prioritetu laikyti viešąją funkciją (4 ekspertai).

1.6 – Naujasis pastatas turėtų būti nepaprastai aukšto architektūrinio lygio, gal būt galėtų išlikti pilaitės citata ( 4 ekspertai.)

1.7 – Tai miestovaizdžio vizualinė formantė, kurios hierarchiją aukštutinės terasos siluete būtina nustatyti (4 ekspertai).

1.8 – Pritartume atstatymui, jei būtų visa reikiama medžiaga, kad nereikėtų užsiimti imitacija ir kurti muliažų (3 ekspertai).

1.9- Griovimo- išsaugojimo klausimas yra sudėtingas ir negalima skubėti, nes tai nėra tik architektų ir paveldo institucijų atsakomybė (3 ekspertai.)

1.10-Manome, kad KAUET sukurtas architektūriniams projektams svarstyti, griovimo klausimai ne mūsų kompetencijoje (3 ekspertai.)

Pastaba: Jolitos ir Algimanto Kančų nuomonės įskaičuotos į pritariančių nutarimo tezėms skaičių.

 

Gediminas Jurevičius

Jūratė Merkevičienė

Komentavimas baigtas.