Vaida Almonaitytė-Navickienė
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentė
Liepos 1-osios Architektų dienos šventė, prieš 20 metų užgimusi Kaune, visą laiką buvo svarbi ir matoma miesto vasaros kultūrinio gyvenimo audinyje. Į Kauno architektų namų parodų salę kasmet ištikimai sugužėdavo architektai, mokslui ir menui apie erdvę neabejingi kauniečiai, architektūrologai bei šventės rėmėjai. Organizatoriai sulaukdavo svečių iš kitų miestų: Marijampolės, Vilniaus ar Klaipėdos. Tačiau LAS Kauno skyriui parodų salę išnuomojus kavinei, Architektų dienos renginys, netekęs šventės epicentro, ėmė blaškytis po kitas erdves: bandyta eksponuotis Kauno „Akropolyje“, taip siekiant būti arčiau miestiečio, 2013 m. išvykta į Marijampolę, vėliau užuovėja rasta „Žalgirio“ arenoje. Akivaizdu, jog šis Eugenijaus Miliūno ir bendraautorių architektūros kūrinys, kaip audringai bediskutuotume dėl arenos fasadų eksterjero estetinės kokybės, yra nepralenkiamai universalios koncepcijos: tinka panaudai nuo parodos, diplomų įteikimo iki krepšinio ar koncertinės minios griausmo. Visgi, nieko nėra geriau kaip grįžti į namus, o tiksliau jų simbolinį prieangį, ir surengti parodą ten, kur kelią žino visi.
Veikiausiai po metų ar kelių, Kauno Architektų namų palėpę pritaikius parodinei erdvei, bus galima net tik letenėlę, bet ir uodegėlę į savąjį vežimą įlaipinti. Architektų dienos sveikinimų ir apdovanojimų ceremonijos metu oficialiai pranešta, jog palėpės konkurso nugalėtoju tapo vilnietis Donatas Cesiulis, kuriam atiteko 300 eurų prizas bei garbė (o gal teisė?) projektą realizuoti. Žodžių žaismas dėl garbės ir teisės čionai įkrito neatsitiktinai, nes pastaruoju metu architektų ceche dažnai „persigalvojama“ dėl konkurso pirmosios vietos laimėtojo kompetencijos bei gi garbės. Antai Nidoje kultūros centro „Agila“ konkurso laimėtojai ilgainiui užleido vietą ketvirtoje buvusiems, panašiai istorija rutuliojosi Vilniaus Lukiškių aikštės pokonkursiniame etape, etikos kodekso subtilybes teko pažinti architektams, susijusiems su Pašilaičių bažnyčios Vilniuje konkursu. Tad tikėtina, jog kauniečiai bus pakankamai išmintingi, atskirs teisę nuo garbės ir nežalos jaunojo architekto ambicijų realizuoti projektą.
Šiemet Architektų dieną ženklinanti architektūros darbų paroda surengta respektuojant tradicijas bei šiuolaikiškai interpretuojat eksponavimo bei bendravimo būdus. Konkursinės parodos dalyviai buvo pakviesti siųsti darbus nespausdintus, elektroninėse laikmenose. 35 parodiniai darbai maketuoti vieningai, išlaikant harmoningą stilių. Ant mobiliosios statybinės tvoros eksponuojama paroda yra taip arti miestelėno, kaip niekad: žvilgsnis į patrauklią parodos visumą krypsta nevalingai, praeivio žingsnis lėtėja su kiekvienu architektūros fotografijos ar vizualizacijos etapu. Kam tingu apžvelgti parodą gatvėje, gali tai padaryti virtualioje erdvėje. Po darbų vaizdais skaitome mielas ir brandžias Kauno architektų pavardes: vis tie patys, kasmetiniai, užsigrūdinę dalyviai, suvokiantys dalyvavimo parodose bei viešumo svarbą.
Konkursinių darbų vertinimo komisija, ketinusi sueiti gyvai diskusijai apie pateiktų darbų kokybę bei vertes, pralaimėjo skaitmeninio amžiaus tendencijai ir už jiems patikusius darbus prabalsavo slaptai bei paštu. Tad komisijos nariai prarado galimybę vienas kitą paveikti išmone bei retorika, neteko komandinio darbo privalumų ir neskelbė nuomonės „bendru sutarimu“, tačiau veikiausiai atrado savyje naujų savybių, leidusių kontempliuoti ties pateiktais darbais ir įvertinti juos balais. Kitaip tariant, iš subjektyvių vertinimų užgimė objektyvi komisijos nuomonė. Komisijos sudėtis − tarpmiestinė ir dėl profesionalumo abejonių nekelia: Vaida Atienė „A Team projects“, Vytautas Biekša „Processoffice“, Edgaras Neniškis „Arches“, Rasa Pumputienė „R. Pumputienės ĮM“, Donaldas Trainauskas „4+“ ir komisijos pirmininkė Guoda Zykuvienė „G. Janulytės-Bernotienės studija“. Kita vertus, šioje žaidžiančių trenerių komandoje trūksta vyresnės kartos architekto bei architektūros teoretiko. Galbūt tuomet diskursas būtų neišvengiamai įvykęs, o jo trumpa nuomonių reziumė praturtinusi archcecho spaudą. Visgi, pavykus pašnekinti komisijos pirmininkę architektę Guodą Zykuvienę, komisijos sprendimų ir minties vingiai tapo aiškesni.
Darbai vertinti geriausio projekto, interjero, gyvenamojo namo, visuomeninio pastato ir geriausios viešosios erdvės kategorijose. Geriausio projekto kategorijoje už originalumą bei totalinį idėjos grynumą, nežmonišką žmogiškumą, dievišką medžiagos švarumą bei išmaniųjų technologijų išmanymą, gavęs net keturis komisijos balus, išrinktas Atsinaujinančios energijos objektas Kopenhagoje (arch. Darius Čiuta, Mingaugas, Kunevičius, Gintaras Kuginys). Visgi šalia tokios pribloškiančios didybės, komisijai imponavo ir lietuviškai sielai artimi objektai: Varpinė Vaišvydavoje (arch.: Mindaugas Kunevičius , Darius Čiuta), gavęs 1 komisijos balsą už lietuvišką paslaptingumą, ir Anykščių Užupio molinukas kvartalo regeneracijos konkursinis projektas, gavęs 1 komisijos balsą už mastelio jaukumą (architektai Linas Tuleikis, Jurgita Šniepienė, Paulius Vaitiekūnas ir Kęstas Vaikšnoras).
Geriausio interjero kategorijoje laimėjo Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka ir muziejus (architektai Gintaras Balčytis, Kęstutis Vaikšnoras, paveldosauginė dalis − Asta Prikockienė), gavęs 3 komisijos balsus: už nepaprastą jautrumą ir pastabumą istoriniame pastate, daugybės funkcijų suderinimą, ženklišką naujo ir seno atskyrimą. Architektės A. Prikockienės ranka ir požiūris į paveldo tapatumo išsaugojimą, kuriant pridėtinę vertę šiuolaikinei būčiai, itin juntama. Vilniaus dailės akademijos Nidos menininkų kolonijos II etapas, (arch.: Algimantas Kančas, Tomas Petreikis, Gytautė Gružauskaitė, Gustė Kančaitė) gavo 2 komisijos balsus už demokratiškai atviras erdves, nenutrūkstamai pereinančias iš lauko į vidų ir atgal. Komisijai belieka pritarti dėl nominacijos apibūdinimo, nes šių eilučių autorei VDA Nidos menininkų kolonijos interjerą teko ne tik matyti, bet trumpam apsigyventi vienoje rezidencijų. Tiesa, jog erdvės tame pastate sklendžia viena kiton tarsi bangos. Tačiau interjero įrangai, atskiriems funkciniams sprendimams galima pareikšti pastabų. Šioje kategorijoje pastebėtas ir architektės Dovilės Martinaitytės Loftas 2: gamybinių patalpų konversija į gyvenamąsias Vilniuje, gavęs 1 komisijos balsą už jaunatvišką nostalgiją paprastumui.
Paradoksali situacija susiklostė gyvenamųjų namų kategorijoje. Čia triumfavo architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“, pateikę kelias gyvenamųjų namų realizacijas Kaune bei Palangoje, ir kartu su bendraautoriais: Tomu Kuleša, Adomu Rimšeliu, Rasa Diškevičiūte, Linu Kraniausku, Dovile Bukauskyte ir Dovile Skalskyte nurungė kolegas. Komisija pastebėjo architekto Algimanto Kančo komandos projektuotą namą Kauno rj., kelis kokybiškus ir kūrybingus darbus pateikė Viliaus Adomavičiaus architektų grupė, tradiciškai šioje kategorijoje dalyvavo architektas Aidas Kalinauskas su kompanija, tačiau favoritais liko Gintauto Natkevičiaus ir bendraautorių projektuoti gyvenamieji būstai dėl medžiagos vientisumo bei detalių išbaigtumo, skulptūriškumo, kontekstualumo ir kitų pozityvių –umų.
Geriausio visuomeninio pastato kategorijoje komisija įvertino architektų Astos Kiaunienės, Šarūno Kiaunės, Aurimo Lukšio, Vytauto Butkaus Mažeikių muziejaus rekonstravimą. Tačiau akivaizdu, jog komisijai buvo sudėtinga dalinti balus šioje kategorijoje, nes jau aptarta VDA Nidos menininkų kolonija gavo panašų balų skaičių už archaišką Nidos kontekstualumą. Rusijos karinių pajėgų Kaliningrade telkimosi šviesoje, padidinto BVP krašto gynybai pasėkoje, Karinių oro pajėgų aviacijos bazės paieškos gelbėjimo posto S. Dariaus ir S.Girėno aerodrome Kaune, įvertinimas − savalaikis. Architektų Rimanto Palio bei Ievos Jurgitos Veilandienės darbas pastebėtas dėl kontekstualių Kauno ženklų skaitymo ir karinių svajonių tikrumo. Architektas Jurgis Rimvydas Palys, VDA Kauno fakulteto profesorius ir Kauno patriotas šiemet gavo specialųjį Metų architekto titulą.
Geriausia viešąją erdve džiaugiasi marijampoliečiai. Dviejų lygių sankryžos su geležinkeliu Marijampolėje Gedimino g. rekonstravimas (architektas Mantas Mickevičius, konstruktoriai Vaidas Mickevičius, Mindaugas Paknys), gavęs 4 komisijos balsus už romantišką požiūrį į inžinerinius statinius, detalių išbaigtumą, atrodo išties skulptūriškai bei dinamiškai. Šiame kontekste Babtyno – Žemaitkiemio dvaro pergolė, kurios autorius architektas Linas Tuleikis, pastebėta už amžiną norą kilti aukštyn.
Šia proga rašytiniu žodžiu galima įtvirtinti dėsningumą, jog Kaune užgimusios šventės akcentas – architektūros darbų paroda, spalvinga ir kūrybinga, atspindinti kauniečių darbštumą, plačią darbų geografiją, gebėjimą kurti ir atvirame lauke, ir istorijos kodą turinčioje terpėje. Parodą kasmet remia trys banginiai: kokybiškai organizuoti konkursai, parodoje dalyvaujančių architektų iniciatyvumas, finansinis fonas arba tolerancija, kurią nulemia architektūrinių darbų užsakovai. Epilogui belieka priminti, jog ryškiausias 2016 m. įvykis Kaune, kurio rezultatus matysime kitų metų parodoje – paskelbtas tarptautinis Mokslo salos konkursas. Architekte, ar jau sutelkei savo kūrybinę grupę?