LAS Kauno skyrius

PROFESORIAUS JONO MINKEVIČIAUS KNYGŲ PRISTATYMAS

4Vasario 24 dieną Kauno architektų namuose įsikūrusioje galerijoje Urbana įvyko profesoriaus J. Minkevičiaus knygų „Prieštaringoji architektūra“ ir „Migonių vinkšna“ pristatymas. Į knygų sutiktuves susirinko garbinga architektų draugija – architektai Leonardas Vaitys, Augis Gučas, doc. Kęstutis Zaleckis, Audrys Karalius, doc. Liucijus Dringelis ir kiti. Renginį vedęs architektas Gintaras Prikockis pasakojo, kad, prieš metus susitikus parodoje “mylimą profesorių” – taip jį vadino visos architektų kartos, kol buvo studentai – įkalbinėjo surinkti ir viena knyga išleisti visus savo straipsnius. Pokalbis virto įsipareigojimu, kurį profesorius įvykdė su kaupu. Šiandien skaitytojui pateikiamos net dvi knygos – publikuoti ir nauji profesoriaus straipsniai apie architektūrą ir novelių rinkinys. Pateikiame svečių pasisakymus.

Leonardas Vaitys

„Augo vinkšna – o gal jau ir visai nebeaugo, – plati, šakota, nuo žaibų randuota, pilkų samanų kuokštais apėjusi, bet nepajudinama ir nepalaužiama – tikras milžinas, medžių karalius, niekur visoje plačioje apylinkėje daugiau tokių nebuvo. Ypač visus stebino jos neregėtas aukštumas, sako, kad gerai įsižiūrėjus net nuo Anykščių matydavosi.  Kokią gi naudą ji galėjo teikti – nebent tiek, kad atstojo perkūnsargį, visą sodžių nuo žaibų gynė, kreipė dangaus ugnį į save. Bet sodžius ją nuo pat pradžių ugdė, saugojo ir mylėjo, net piemenys ir galvijai, dar mažą, apeidavo, nenuskriaudė, nenumynė, nenulaužė, karta karton perdavinėjo lyg kokį kraitį, ir niekam nė galvon nebūtų atėję, kad ji esą nenaudinga, nereikalinga, tik brangią žemę dykai užima.“

Tai Jonas Minkevičius – platus ir šakotas, nemažai žaibų atlaikęs, bandytas pilkų samanų kuokštais užpilti, bet ačiū Dievui išlikęs nepajudinamas ir nepalaužiamas.

O būti nepalaužiamam, oi reikėjo sveikatos, kai įsikoręs į didžiąją Vinkšną, žmogus pamatė kelią nuo pat Prūsų, per visą Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, su pasididžiavimu pražygiavo Laisvės alėja, sugebėjo priminti mums visiems, suspaudusiems špygą kišenėje sovietmečiu, kad yra kitokia tarsi demokratinė sistema.

Visais klausimais būdamas kategoriškai prolietuviškas profesorius primena:

„Be abejo, kiekvieno svetimos, naujos, atvežtinės kultūros elemento diegimas, kad ir koks jis būtų – laisvas ar priverstinis, mažina autentiškąjį kontekstą, siaurina jo ribas, verčia keistis santykį tarp esamo ir atsirandančio. Valstybiniu politiniu pagrindu keičiant tokį santykį, to neįmanoma padaryti kitokiu būdu, kaip tik autentiškumo sąskaita. Juk neabejotina, kad Lietuvoje egzistavo savita kultūra, religija, pasaulėžiūra. Jos įtaka architektūros, dailės formoms turėjo būti labai reikšminga. Tai buvo autentiška tautinė architektūra, paskutinė visoje Europoje nepaveikta kitos ideologijos ir primestų įtakų. „

 Ir įspėja, kad tenka sutikti su A. J. Greimu:

Tvirtinusių, kad „iki Reformos ir kontrreformos laikų…lenkiškoji kunigija ir oficialioji katalikybė nieko bendro neturėjo su lietuviškąja liaudimi“. Bet Lietuva jau buvo įtraukta į Europos – katalikiškos Europos – kontekstą ir atsistojo tarp Rytų ir Vakarų. Tai buvo mokestis už teisę egzistuoti.

Tai buvo iš esmės nepasiruošusios, nei profesionaliai, nei mentališkai, apgaudinėjamos, deja net tik svetimųjų, bet tautinio elito, tautos egzistavimo mokestis. J. Minkevičius :

„Prasidėjo sudėtingas, pilnas prieštaringumų autentiškumo praradimo procesas, tačiau jis nebuvo ir negalėjo būti vienpusis. Vienokio pobūdžio alternatyviomis priemonėmis, kontravertybėmis. Ir ne tik išlyginami, bet iš to turėtų sketi kokia nors principinė nauda, vienokiu ar kitokiu mastu pranokstanti praradimus. Antraip gresia tautos degradacija ir išnykimas. Kompensaciją būtent ir sudarė tautos galimybė toliau egzistuoti ir turėti savo valstybingumą.“

Čia teko įsiterpti ir mano kartai. Su malonumu pacituosiu pats save, kadangi tai daro pats profesorius:

„Iš karto po Gedimino Baravyko išėjo jo našlaičiais įvardytos kartos kolegos: Algimantas Alekna, Žvaigždras Drėma, Gintautas Likša, Saulius Šarkinas, Henrikas Šilgalis, Gintautas Telksnys ir Gytis Ramunis. Jų kūryba verta studijų ir gausiai pridygusiose architektūrinės pakraipos aukštosiose mokyklose, nes joje dar daug to tikrumo, atsinešto iš tylios disidentiškos aplinkos ir skurdžių, kūrybingumą skatinančių galimybių ir jau tvyrančio ore globalizacijos monstro, kuriam šį karta dar gebėjo nepasiduoti.“

„Paradoksas, kad ši naujoviška, kartais net avangardiška, sunkiai pasiekta, architektūros forma, atsidūrusi sovietinės Lietuvos kontekste, pati to, kūrėjų asmenyje, tikriausiai nenorėdama, o kartais gal net nesuprasdama, pridengė antidemokratinį, prievartinį, represinį okupuotos Lietuvos gyvenimo turinį kaip blogį. Ir objektyviai tarnavo (o gal dar ir dabar tebetarnauja) kartais talentingai sukurta architektūrine kauke pridengto sovietinio melo propagandai.“

Negaliu prisiimti realaus disidento vaidmens, iš tiesų jų, tikrųjų, buvo vos keliolika, vis tik manau, kad sąžiningai su visa įstengiama profesine atsakomybe padaryti darbai galgi turėjo šiokį tokį kompensacinį turinį.. tačiau dvasiškai tiksliausias buvo profesoriaus pastebėjimas:

„Palaipsniui ėmė akivaizdžiai plisti specifinis sudvejintos asmenybės sindromas. Tai ko mums reikia – vertybių ar kaltininkų? Kiekviena karta turi savo kriterijus, nes yra priversta vertinti pagal savo mentalitetą. Absoliučių ir amžinų kultūros kriterijų nėra ir negali būti. Mūsų laikas taip pat turi teisę susikurti savo verčių sistemą. Norėdami išsaugoti vertybes, privalome jas suprasti, įvertinti ir užbėgti už akių jų sunykimui. Pripažindami mokslą, pirmiausia kaip prognostiką, turime suprasti, kad jo uždavinys – ieškoti kuo didesnio objektyvumo, pasveriant visus, net ir emocinius veiksnius. Vis dėlto yra vienas esminis, amžinas visų kriterijų pagrindas – Gėris, Teisingumas, Žmogiškumas.“

Ir jūs nenuilstamai ir nuosekliai, bandote profesionaliai įvardinti eilės generaciją kūrybinius kriterijus, neretai pasiekdamas filosofines apibendrinimo aukštumas.

Tai nėra lengva ypatingai kalbant apie amžininkų kūrybą, kurie nėra įpratę būti negiriami, kuriems Jūsų puoselėjamas Gėris, Teisingumas, Žmogiškumas ir dar pridursiu, dažnam Jūsų tekstų iškeliamas Tautiškumas, toli gražu ne visada yra iš tiesų aukščiausios vertybės. Juo labiau, kad kaip prognozuoja tūlas globalizmo apoligetas Žakas Atali: „Pinigai susidoros su viskuo, kas gali jiems sutrukdyti, įskaitant valsybes, kurias jie pamažu griauna. Tapusi vieninteliu įstatymu pasaulyje, rinka suformuos neaprėpiamą, visos planetos masto imperiją, kurioje viešpataus milžiniški turtai, kurioje gamta bus barbariškai eksploatuojama.“

At atlaikys Migonių Vinkšna? Ar liks tik žvaigždėtas dangus? Kaip toj nuostabioje Jūsų novelėje: „Žemė ir dangus.“. Čia iš novelės:

„Nėr ko labai dyvytis: buvo toks migoniškis – čia jo neįvardysim – baisiai bijodavo naktį vienas oran išeiti. Su kitais – nieko, o vienas niekaip negali, ar su pagaliu varyk, ar su uzbonu viliok. O kaip tu, žmogau, išbūsi neišėjęs, juolab jeigu svarbi priežastis prispiria. Nori nenori – reikia šauktis palydos, ką gi daugiau jei ne savo pačią. Tupi sykį žmogelis giedrą žiemos naktį darže ant sniego – tyluma, ramuma, net šunys neamsi, – pakelia akis aukštyn, o ten – stebuklų stebuklas, nuostabių nuostabiausias vaizdas, gyvasis paveikslas: juodoje bedugnėje erdvėje, tolybių tolybėje, žiba, tviska, mirguliuoja užliedami visą skliautą nesuskaitomi žvaigždžių spiečiai, spingsulių tinklai žaižaruojančių švieselių tiltai – nuo keturračių Grigo vežėčių lig tirštai, lyg grįžtant iš malūno iš prakiurusio maišo išbyrėjusiomis kruopomis nubarstyto šėmo Paukščių tako. Žiūrėko nežiūrėjęs, rymok nerymojęs, nors lig paryčių – neatsibos, neatsižiūrėsi. Argi gali, pagautas tokio didingo, pakilaus, visa apimančio, giliausią žmogaus esybę persmelkiančio grožio, nepamiršti šios žemės reikalų ir iškęsti pasidalijęs užplūdusiu jausmu su, kaip visuomet, besergstinčia, panmėj nuo šalčio mindžiukuojančia pačia.

–          Ale matai, moč, koks šiandei žvaigždatas dungus…
–          Šik, šik, graičiau, žvaigždių neskaitįs!  Kiek aš čia do šolsiu! – be gailesčio bloškė pati nuo padangių žemėn paoetiškai užsisvajojusį vyrą.“

Visai kaip Hermanas Van Rompėjus, įsisvajojusius apie klestinčią, tautinę valstybę: „ Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaeus“ – Girdėta ar ne? Ir nors Jūs primenate, kad:

„Tauta ir jos valstybė turi tikslą gyventi ne tik dabar, bet ir ateityje, todėl prioritetinę reikšmę įgyja vienijimosi apie ateities programą principas. Kad tautinė valstybė egzistuotų, ji privalo turėti savo svajones, vizijas, siekių planus ir tikslus.“

Ir perspėjate, kad:

„Jeigu į Lietuvos nacionalinių interesų prioritetus neįeina tautinio identiteto kaip svarbiausios vertybės išlaikymas, tęsimas bei tvirtinimas ir jei mes esame nusiteikę prarasti savo unikalią, tūkstantmečiais formuotą ir gintą nacionalinę dvasine ir materialinę kultūrą bei pati tautinį identitetą, patręšdami didesniųjų Europos tautų daržą, tuomet apskritai nacionalinių interesų tenkinimo problema išnyksta, netenka aktualumo.“

Bet ar klausia kas mūsų? Mūsų elitas visada buvo be galo konformistikšas, ar net koloborantiškas, bet ši karta ir tauta atsispyrusi okupacijai, paremtai smurtu bei prievarta, lengvai pasiduoda pinigams. Ne tokiems jau dideliems, bet tarsi gaunamiems už dyką. Juo labiau, kad ir įsakymas jau duotas. Tad ar neprisieis mudviem gerbiamas profesoriau, kartu tupinti, kad drąsiau būtų, žvelgti į dangų, ir tręšti globalistinį daržą, tik pagal žvaigždynų išsidėstymą suvokiant, kad tai tas pats lopinėlis erdvės, kuri kadaise buvo Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Severo – zapadnij kraj Rosiskoj imperiij, Lietuvos Tarybų Socialistinė respublika, kaip feniksas atgimusi Nepriklausoma Lietuva, didžiuliu greičiu nerianti į United States of Europe, East district.

Nelinksma perspektyva, ser? Ale koks žvaigždatas dungus.

3Architektas Augis Gučas

Jaučiuosi labai dėkingas vakaro organizatoriams, kad buvau pakviestas į šios naujosios Jono Minkevičiaus knygos – „Prieštaringoji architektūra“ – pristatymą. Taip yra todėl, kad su profesoriumi kartkartėmis susitikdami bendraujame jau apie keturis dešimtmečius, o jo knygos „Architektūros kryptys užsienyje“ nugarėlę visada jaučiu iš lentynos savąja nugara, kai tik atsisėdu namie į krėslą. Pokalbiuose mūsų nuomonės vertinant (prisipažinsiu – dažnai kritikuojant) visuomenės reiškinius, o  ir kolegų architektų darbus, paprastai sutampa. Turime mus jungiančią savybę – esame autsaideriai. Nereikėtų šio apibūdinimo išsigąsti: autsaideris anaiptol nėra koks atsilikėlis, nes priešybę avangardui vis dėlto nusako ariergardo sąvoka. Jei man taip nutiko dėl to, kad į architektūrą atėjau jau būdamas susiformavęs visai kitos srities specialistas, ir tokiu būdu mūsų cecho ir kartais net savo paties veiklos ypatumus bei rezultatus dažnai nejučiomis regiu ne iš profesijos vidaus, o iš šalies – tai Jonui Minkevičiui panašus, tik kur kas platesnis matymas susiformavo dėl jam tekusio ypač įvairialypio gyvenimo kelio, o svarbiausia – nuo pat vaikystės išsiugdžius nepajudinamus sąžiningumo, teisingumo, darbštumo, patriotizmo principus. Todėl jam būdinga ir prieš srovę kartais pairkluoti ir pasukti iš pagrindinės srovės į nuošalesnę tėkmę – kur kraštovaizdžiai turtingesni matyti, ir iš kur skubi, burbuliuojanti bei purslais žaidžianti, lyderius nešanti pagrindinė srovė geriau matyti. Iš čia kyla ir tas drąsus, angažuotas ir kiek tiesmukas, tačiau faktais, argumentais, taip pat ir intuicija grindžiamas rašymo stilius – daugiau ar mažiau būdingas viso gyvenimo Jono Minkevičiaus veikalams, taip pat ir šioje pristatomoje knygoje skelbiamiems straipsniams.

Knygos dar neskaičiusius sudominsiu viena jos pačioje pradžioje aprašyta pikantiška istorija: 1960 m. mokslinės ekspedicijos Rytprūsiuose metu Jonui Minkevičiui su kolegomis pasitaikė aptikti ir atpažinti iš lauko akmenų statytos, matyt XIII a. prūsų pilies liekanas, kurių nepavyko, deja, ištirti pilniau. Ir kaip vėliau – 1997 m., „Būtovės slėpinių“ laidoje žymieji populiarieji istorikai tą faktą paaiškino: Statybos ir architektūros instituto mokslininkai tąsyk neatskyrė – viduramžių pilies, ar tik paprasto tvarto tie akmenys, tie mūrai besą… Taigi knyga pradedama nuo minčių apie istorinį ir architektūrinį paveldą, daug dėmesio skyrus ir tarpukario Nepriklausomos Lietuvos architektūrai, plačiai joje nagrinėjami Lietuvos sovietmečio architektūros keliai. Aptarimo susilaukė ir pastarasis, jau įžengęs į XXI amžių, mūsų architektūros, urbanistikos, kraštotvarkos vyksmas. Tai beveik trys dešimtys straipsnių, kurių daugumą spėta parašyti jau vėl atkurtos valstybės sąlygomis – dalis jų anksčiau skelbta, dalis pasirodė čia pirmąsyk.

2Sužinome, kad pokarinės sovietinės Lietuvos architektūros veiksmas prasidėjo ir nuo žymiojo Konstantino Melnikovo bandymo dalyvauti architektūriniame konkurse Kaune, tikintis, jog šiame tokiame moderniame mieste dar nespėjęs įsimesti stalininis pseudoklasikinio akademizmo užkratas, primenama, kaip tą sovietinės imperijos stilių, o ir urbanistinius sprendimus, diegė iš Maskvos bei Leningrado atsiųstas architektų desantas. Regime, kaip šiomis okupuotos šalies sąlygomis puspenkto dešimtmečio vystėsi lietuviška architektūros mintis – apibūdinami architektūrinio kolaboravimo, prisitaikymo, disidencijos, tautinio savitumo, modernumo ir naujumo paieškų keliai. Toliau pasiskaitysime ir apie pastarąjį ketvirtį šimtmečio vėl nepriklausomoje Lietuvoje – kur Jonas Minkevičius jau daugiau dėmesio skiria kraštotvarkos bei apskritai – susivokimo savoje aplinkoje reikalams; bet ir moderniausios mūsų architektų kūrybinės paieškos nelieka be dėmesio: autorius įžvelgia net tris mūsiškojo minimalizmo sroves.

Asmeniškai norėčiau padėkoti ir pasveikinti mieląjį mūsų kolegą, naujosios knygos autorių Joną su dar vienu nuveiktu ir užbaigtu darbu, kuris yra tik natūralus nenutrūkstančios, jau septintą dešimtmetį trunkančios intelektinės veiklos tęsinys. Pasidžiaugti, kad esate yra tarpe mūsų ir palinkėti toliau – naujų įspūdžių, minčių, atradimų, darbų.

Komentavimas baigtas.