AUDRIUS AMBRASAS

Architektą AUDRIŲ AMBRASĄ   kalbina menotyrininkė Inesa Kuliavaitė.

Projektuodami Kultūros paveldo departamento (KPD) prižiūrimose teritorijose ar pastatuose, architektai susiduria su įvairiomis problemomis. Juk nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatyme ir kituose susijusiuose dokumentuose gausu reglamentų, apribojimų… Kaip Jums pavyksta rasti sprendimus tokiose situacijose? Su kokiomis kliūtimis teko susidurti dirbant?

Kažkada yra tekę dirbti su tokiais projektais, tačiau paskutiniu metu panašios patirties neturiu. Seniau vyravo visai kitas požiūris ir kiti reikalavimai.  Manau, kad dalis žmonių, dirbančių saugomų teritorijų priežiūros sistemoje, per ją bando save realizuoti. Kiti per tokius dalykus nueina į politiką. Maždaug nuo 1980-ųjų vyko tam tikra kova dėl senamiesčio – atskirų pastatų išsaugojimo, naujų statybų kritika (tuo metu ten dar buvo naujų statybų, ne taip kaip dabar) ir tai dalinai peraugo į Sąjūdžio ištakas.

 Apribojimai, saugojimai – visa tai yra ir turi būti. Daugeliu atvejų reikia tik racionaliai susitarti. Tačiau kartais reikalavimai naujiems projektams keliami tokie, tarsi būtų privaloma daryti imitacijas. Teko domėtis Venecijos chartija (1964), UNESCO Vienos memorandumu (Durbanas, 2005), kur draudžiama imituoti senovę, tačiau saugotojai apie tai kažkodėl neužsimena, matyt, jiems tai nenaudinga. Tuose dokumentuose labai aiškiai apibėžta, jog naujas objektas turi būti naujas, atskirtas ir tai turi aiškiai matytis. Mane labai stebina ir baugina, kai senamiestyje daromi nesuvokiami dalykai – totali imitacija ir apgaudinėjimas. Suprantu, kai atliekamas atstatymas, jis tikrai gali būti. Tarkime, Vilniuje yra ir sėkmingų atstatymo pavyzdžių – Pilies bei Didžiosios gatvių sankirtoje. Tie atstatyti pastatai dabar, kai praėjo nemažai laiko, tapo miesto audinio dalimi. Taip galbūt ir geriau, nei bandyti atrasti kažkokius netikėtumus. Tačiau kai prasideda imitacija, kur nėra aišku, kas daroma – tuomet tikrai yra baisu. Nors tenka pripažinti, kad pasaulyje pilna tokių pavyzdžių. Juose matosi ir maivymosi, ir kažkokios istorinių stilių interpretacijos – mes čia nesam unikalūs. Apskritai, geros architektūros objektų atsiranda retai.

Manau, projektuojant saugomose teritorijose turėtų būti rengiami vieši konkursai. Geriausiu išrinktas projektas realizuojamas, nepaisant, kad jis gal ir ne visiems patinka. Tačiau čia iškyla kita problema. Saugomų teritorijų specialistai dažniausiai tokių konkursų vertinimo komisijose nedalyvauja, pasilikdami sau teisę ateityje nepritarti laimėjusiam projektui. Tokiu būdu konkursai praranda prasmę. Juk absoliučios tiesos nėra: jeigu susitarėm, uždavėm kažkokias ribas, įvyko konkursas,  projektas pavyko, visi tuo metu nusprendė, kad jis yra geriausias, reikia tai priimti – tokios „žaidimo taisyklės“. Recepto, kaip padaryti gerą architektūrą – nėra. Ir visai nesvarbu, ar ji būtų saugomose teritorijose ar nesaugomose. Kodėl nesaugomos teritorijos turėtų būti blogesnės? Teoriškai tą receptą tarsi ir būtų galima surašyti, bet įvykdžius visus jo punktus, nebūtinai gautum gerą architektūrą.

Kaip manote, ar teisinga nuomonė, kad talentingi architektai vengia projektuoti KPD saugomose teritorijose?

Daugeliu atveju projektuojant susidaro „nervinga“ aplinka. Turime vieną tokį užsitęsusį objektą, kuris patenka į saugomą teritoriją. Derinant teko susidurti su įvairiomis komisijomis – kai jose pasėdi ir pasiklausai, susidaro įspūdis, kad jau apskritai nieko nebesupranti apie architektūrą. Būna taip, kad visi kvestionuoja visų sprendimus ir tada atrodo, kad  geriausia – nepriimti jokių sprendimų. Manau, tokiuose dalykuose turi būti susitariama, čia svarbu ryžtas, atsakomybė ir suteikti įgaliojimai, kad būtų daroma taip, kaip sykį nuspręsta. Ta „nervinga“ aplinka, matyt, ir neskatina projektuoti istorinėje aplinkoje. Kai turi galimybę rinktis, renkiesi kur sąlyginai ramiau.

Eilę metų (2004–2012 m.) dirbote docentu VGTU, o kokie dėstytojai ar praktikuojantys architektai formavo Jūsų požiūrį į kūrybą?

Taip susiklostė, kad bebaigiant tuometinį Vilniaus inžinierinį statybos institutą (1985 m.) kartu su bendramoksliu  Gintaru Čaikausku dirbome su architektu Alfredu Trimoniu Paminklų restauravimo ir projektavimo institute. Dažniausiai tie pirmieji realaus darbo įspūdžiai (turbūt, kaip ir žmogui vaikystėje) padaro stipriausią poveikį. Iš dėstytojų išskirčiau Vytautą Dičių, Arną Dineiką, Vytautą Kasputį.

O studijų metu Jums neteko klausyti kokių nors kursų apie kultūros paveldą?

Tuo metu tokių kursų nebuvo. Dirbant Paminklų restauravimo ir projektavimo institute mokėmės iš aplinkos. Viskas vyko empiriškai, iš pokalbių.

Ar kažką vertinga matote sovietmečio architektūroje? Kaip  vertinate „Merkurijaus“ nugriovimą? Gal ji apskritai bevertė (architekto A. Sprindžio pastatų perstatymo ir griovimo atvejai Kaune)?

Priklauso nuo to, ką vadinsime sovietmečio architektūra – ar tai yra ideologinis apibrėžimas, ar tiesiog laikmečio apibrėžimas? Jeigu vertinsime ideologiniu požiūriu, tai architektūra mažiausiai nuo jo priklauso. Galima jūsų klausimą perfrazuoti – ką vertinga matote sovietmečio poezijoje? Pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis – tai sovietinė poezija, nes jie kūrė tuo laiku.

 Taip, šios poezijos nepavadintume sovietine, nors Justinas Marcinkevičius yra sukūręs ir tokių eilėraščių kuriuose šlovinamas Leninas, darbo liaudis ir pan., tačiau, turbūt, reikėjo atiduoti duoklę sistemai, nors kalbant apie to meto poeziją galima būtų prisiminti ir Ezopo kalbą bei kitus dalykus…

Architektūrai nereikėjo Ezopo kalbos. Manau, tas sovietmečio termino naudojimas tai tarsi  išankstinio neigiamo vertinimo tikėjimasis. Išskyrus tai, ką Vilniuje pastatė keli iš Leningrado (Sankt Peterburgas) atvažiavę architektai, vadinamosios stalininstinės architektūros pastatų, kurie buvo tik nežymi injekcija, daugiau nieko ideologiško nematau. Tie patys architektai, besikeičiant tendencijoms padarė ir ankstyvojo modernizmo „perlų“. Pavyzdžiui, S. Neries vidurinės mokyklos priestatas Vilniuje (1961-1964 m.). Jį projektavo tas pats architektas Levas Kazarinskis, kuris projektavo ir M. K. Čiurlionio menų mokyklą (1957 m.). Bet tai visiškai skirtingi objektai.

Prisimenant, ką tuo metu kūrė A. ir V. Nasvyčiai, V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis, V. Dičius, V. Mačiulis, A. Eigirdas ir V. Čepas Palangoje – su ideologija nieko bendro nematau. Apskritai jie atrodė gerai ir to meto pasauliniame kontekste, nors galimybės, ypač medžiaginės, buvo ribotos. Dabar, kai atrodytų jos visai neriboja, kai kurie pastatai neprilygsta statytiems prieš 50 ar 30 metų. Galima sakyti, kad architektams modernistams socialistinė santvarka buvo palanki, ypatingai plačių urbanistinių idėjų vystymui. Dabar nebūtų įmanoma taip „pasitaškyti“ grandioziniais projektais. Investuotojai skaičiuoja pinigus, žemės savininkai spekuliuoja žemės kaina. Jeigu, tarkime, visai bendruomenei kažkoks sprendimas naudingas, o kažkuriam vienam (kaip, pavyzdžiui, tiesiant kokį aplinkkelį) grynai iš godumo norisi pasipelnyti – stabdomas visas projektas. Vertinant bendrame kontekste tas Lietuvos laikmetis labai išsiskiria. Pradžioje minėjau apie poeziją, tačiau taip pat galima būtų sakyti ir apie sovietmečio dailę, tapybą, muziką, teatrą, kiną… Jeigu pasižiūrėtume į vadinamąją 30-ųjų metų gimimo kartą, kuri tuo metu buvo produktyviausia, tai tada ir buvo sukurtas beveik visas mūsų modernusis kultūros lobynas. Tuomet susiformavo menininkų atžalynas, savotiška kūrybingų žmonių puokštė. Tas laikas nedėkingas, bet gabūs kūrėjai visuomet yra aukščiau jo problemų.

„Miestprojekto“ aprengimas stiklu, manau, buvo bereikalingas. Tie gerieji pastatai, savo laiko grynuoliai, juos sutvarkius, pakeitus susidėvėjusias medžiagas, sušvinta naujom spalvom. Pavyzdžiui, V. Dičiaus projektuota parduotuvė „Buitis“ Kaune.  Apie Kauno „Merkurijų“ man sunku kažką pasakyti. Kartais architektūra – nedėkingas užsiėmimas. Jeigu objektas ekonomiškai negyvybingas, sunku jį pritaikyti, kyla klausimas – ką daryti? Toks objektas negali tapti paveldo dalimi tik dėl to, kad buvo pastatytas kaip universalinė parduotuvė ir reikėtų ją tokią išsaugoti. Kita vertus, „Merkurijus“ Kaune ar Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė struktūriniu požiūriu niekuo nesiskiria nuo panašios paskirties statinių Berlyne ar kur kitur. Tokiuose Department Store (liet. universalinės, specializuotos parduotuvės) prekybiniai plotai formuojami ne greta pėsčiųjų pasažų, o tiesiog didelėmis salėmis. Panašūs centrai Europoje puikiausiai veikia, pas mus gal tiesiog trūksta fantazijos tokiam verslo modeliui. Kartais pagalvoju, kad geriau nugriauti nenaudojamą statinį ir statyti iš naujo, negu netinkamai jį rekonstruoti ir subjauroti. Nors mano požiūriu „Merkurijus“ architektūriškai nebuvo iki galo išgrynintas, tačiau vis tiek puikiausiai būtų stovėjęs, jeigu būtų veikęs. Bet koks pastatas, išbuvęs 50-imt metų, jau tampa tos vietos dalimi. Negalima vienareikšmiškai atsakyt, bet manau, kad grynuoliai dažniausiai turi ir racionalų grūdą. Atradus tinkamą verslo modelį, juos visada galima prikelti naujam gyvenimui, taip susikuriant ir papildomą pridėtinę vertę.

Netyla kalbos, ar Kaunui reikia aukštuminių pastatų. Kokia Jūsų nuomonė apie tai? Kuri vieta, Jūsų manymu, labiausiai tiktų jų statyboms?

Apie vietą nieko negalėčiau pasakyti. Man yra tekę projektuoti keletą aukštuminių pastatų ir turiu pasakyti, kad jau „atsikandau“ šio reikalo. Daugeliu atveju šių pastatų statybos būna nepamatuotos ilgalaike ekonomine nauda, tai labiau saviraiškos ir įvaizdžio klausimas. Pavyzdžiui arabų kraštuose, Dubajuje, aukštuminiai pastatai yra jau ne architektūra, o dizainas. Tapo nebesvarbu – sukuri naują kvepalų buteliuko dizainą ar aukštuminį pastatą. Tai tik mastelio klausimas, o uždavinys – toks pat. Tokiems statiniams nekeliami nei vidinės, nei išorinės erdvės formavimo uždaviniai.

Kaunas, mano požiūriu, kol kas neturi tokio ekonominio užtaiso, kad galėtų „šauti į viršų“. Tie pavieniai „šūviai“ dažniausiai būna nesėkmingi ir nereikalingi. Be to, kiek tenka susidurti praktiškai, naudingiau yra statyti mažiau aũkštų su didesniais plotais juose, nes kompanijos plečiasi ir joms nėra patogu skaidyti veiklą. Jeigu Kaunas nepradėjo statyti aukštuminių pastatų, manau, jog ir neverta, nes užstatymas nėra toks tankus. Vilniuje aukštuminiai pastatai atsirado daugiau kaip įvaizdžio dalis. Reikėjo postūmio, kad miestas išaugtų į Nepriklausomos valstybės sostinę. Tuo metu sutapo daugelis dalykų: verslo, politikos interesai, architektūrinės ambicijos ir ore tvyrantis ekonominio pakilimo entuziazmas. Gavosi taip, kaip gavosi, bet jeigu tuo metu būtų ilgai svarstoma, turbūt apskritai nieko nebūtų įvykę.

Papasakokite plačiau, kaip Jums šiandien atrodo Vilniaus dešiniojo Neries kranto situacija?

Dešiniojo Neries kranto statybos pakeitė miesto siluetą, atsirado naujas dėmesio taikinys. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet yra senamiestis ir yra aukštuminių pastatų rajonas. Kyla priekaištų, kad jisai per arti senamiesčio, užtat fiziškai lengviau pasiekiamas iš istorinio miesto centro. Kaip teigiamas pavyzdys, pateikiamas La Défense Paryžiuje, bet manau, kad jis tiek nutolęs nuo miesto centro, kad yra tarsi atskiras miestas. Kitas pavyzdys – Londonas, kur nauji aukštuminiai pastatai įterpiami į istorinį miesto audinį, o ne ištremiami į miesto pakraštį. Nemanau, kad jau galime kategoriškai vertinti dešiniojo Neries kranto situaciją, turėtų praeiti daugiau laiko.

Tęsiant Kauno temą – kaip vertinate Žalgirio arenos įtaką Kauno Naujamiesčio paveldui?

Žalgirio arena, manau, tiesiogiai neveikia Naujamiesčio paveldo. „Akropolis“ su automobilių stovėjimo aikštele turi ženkliai didesnį fizinį poveikį. Jis atitraukia visus srautus nuo Naujamiesčio, Laisvės alėjos, vizualiai uždengia bažnyčios bokštus. Kalbant apie Žalgirio areną, jeigu miestas nusprendė, kad toks objektas reikalingas saloje – galbūt, tai gerai. Priklauso nuo to, kaip viskas veikia per renginius, kiek pritraukia žmonių. Visuomeninis objektas miesto centre yra geriau nei užmiestyje.

Ką manote apie Nemuno salos urbanizavimą ir apskritai upės, vandens įtaką miestui?

Deja, esame neturtinga šalis, neturime tiek potencialo, kuris veržtųsi ir jį reikėtų tiesiog kur nors nukreipti. Kelių lygių magistralinių gatvių perėjimai su priėjimu prie vandens būtų nežmoniškos investicijos. Kažin ar tai pasiteisintų. Vandens pas mus nėra tiek, kad jis veiktų kaip miesto arterija. Pavyzdžiui, Reine vyksta laivyba, tikras gyvenimas, tai nėra  parodinė funkcija. Mes apie vandenį daugiau kalbame, mums jo trūksta, bet tai labiau butaforiniai dalykai, nei kažkas apčiuopiamo, tikro. Galbūt, įtakoja ir hidrografinė situacija – dažni potvyniai, atoslūgiai, prisiminkime, kad ir Anykščių pavyzdį su apsemtais pasivaikščiojimų takais. Atitraukus takus toliau nuo kranto, jie nebetektų prasmės. Panaši situacija ir su Nemunu Kaune.

Kokią įsivaizduojate šių dienų architektūrą istorinėse miestų vietose? Kaip tinkamai suderinti  paveldo ir šiuolaikinės architektūros interesus?

Ir tokiose vietose architektūra gali būti labai įvairi. Pavyzdžiui, visai netikėtas Nyderlandų architektų kompanijos MVRDV požiūris atsiskleidė tradicinio namo (Glass Farm) Schijndel mieste koncepcijoje. Miesto centre, šalia istorinių statinių architektai suprojektavo stiklinį tradicinių formų namą, kuris kažkada stovėjo toje vietoje. Stiklinį karkasą jie panaudojo labai kūrybiškai, padengdami jį tradicinės trobos vaizdu, pasiremiant istorinėmis fotografijomis.