Pirmykščiai gyventojai, vėliau VI – VII a. sugrįžę tėvonijon aisčiai kūrė savo gyvenvietes ir čia, dabartiniame Kaune. Ir būtent dėl dviejų gintarinių vandenkelių – Nemuno ir Nėries upių. Seniai nebėra tos upės
vandenkeliais. Bet miestui svarbu turėti laisvas erdves, tėkmę, upės kvapą, pramoginę laivybą.
Esame apvogti. Dalis vandens pasilieka upių aukštupių valstybėje, o iškirsti pelkingi miškai nebesukaupia energijos pastoviai tėkmei. Upės senka, dugnas žemėja, tiltų atramos pavojuje, nes Nemune nebėra nešmenų dėl Brazausko HE. Kilniosios žuvys nebežinotų, kur plaukti, jei būtų įrengtas žuvitakis prie HE – praėjo daugiau, nei pusė amžiaus jų šeimakeliui, kuriuo plaukė jų pro.. prožuviai. Ką gi, pasaulio žavesys yra būtent jo kaitoje.
Bet blogai, nes esame apvogti ir buvusios konservatorių miesto valdžios, kuriai buvo svarbesni LOBY dalykai, o ne miesto atgręžimas į upes. Ką gi, verslo prioritetas Hanzos mieste palietė ne tik miesto valdininkus, bet ir priklausomybininkus, deja apsiverkęs sakau, mano kolegas.
Laisva teritorija Vilijampolėje priešais Kauno pilį seniai vilioja investitorius. Įvyko ne viena architektūrinė akcija, konkursai, dirbtuvės jos užstatymo galimybių studijai. Sunaudota intelektualioji energija davė
vaisius. Miesto bendruomenė susidarė gana vieningą viziją – viešos, patrauklios, gražiausio miestovaizdžio krantinės sukūrimas turi būti pagrindine šios teritorijos užstatymo idėja. Su europinių uostamiesčių
tradicijomis, bariukais, bukinistais, gatvių muzikantais, prieplaukomis uosteliuose ir tiltuku į pilį.
Deja, nebuvo įvertinta ,,išlaisvėjusio lietuvio“ meilės vandens telkiniui samprata: sau priklausantį krantelį apriboti tvora, nužengiančia į vandenį iki 2.23 m gylio (kad neapeitų net Sabonis).
Tai atsitiko ir minėtame Brastos g. kvartale. Savaime aišku, jog butas kieme, kuris nusileidžia iki upės, kur plūduriuoja tavo kateris turės ypatingą kainą. Nebeliko krantinės, viešos paupio erdvės. Tiesą sakant,
brėžiniuose rodomas pėsčiujų, dviračių takas. Deja, tik brėžiniuose. Tai vėliau pakartojo ir naujojo Kauno Bendrojo Plano rengėjai. Ką gi, jį ruošė savivaldybės įmonė. Abu: miesto ir kvartalo projektai patvirtinti.
Miestiečiams skirtoji viešoji erdvė pasiliko dviemis siaurais takais stačioje krantinėje. Ką daryti?
Mano nuomone, reikia pasmerkti buvusią savivaldybę, kuri nereagavo į miesto visuomenės lūkesčius šios teritorijos įsisavinimo planams ir koreguoti projektus, įvedant viešą pakrantės erdvę – paprasčiausią
krantinę. Galima tai padaryti nekeičiant kvartalo ribų ir jo plano, o paprasčiausiai supilant 15 m juostą Neries linkui.
Iš tikro, naudojantis upių teikiamais privalumais Kaune kyla ir daugiau problemų. Nesuprantami teritorijų planavimo įstatymo apribojimai neleidžia realizuoti vakarietiško upių miesto galimybių – praktiškai nieko
neleidžiama statyti prie upės. Apribojimus diktuoja ir didele amplitude besikeičiantis upių vandens lygis. Bet tikrai nereikėtų krantinių rengti kaip pradėta Brastos gatvės kvartale – aukšta betono siena. Žinoma tai
suteiks dideles galimybes grafiti meistrams, galės rašyti: MYLIU ANDRIŲ. Puikiai matysis iš viso Santakos parko.
Kalbant rimtai, netgi sudėtingomis hidrologinėmis Kauno sąlygomis galima krantinių architektūros formavimui rasti tris horizontus: ekstremalių potvynių, eilinių potvynių ir sausmečio. Tai reikštų galimybes suformuoti krantinių atkarpas su paupio gluosniais, su braidymo zonomis, su aukšlių meškeriojimu, su sezonine knygų, ledų, bigmakų prekyba, su bendravimo amfiteatrais, kaip dabar Senamiesčio prieplaukoje.
Aplamai, upių statinius, ypač krantines, turėtų projektuoti specialistai. Nieko baisaus, jei dabar tokių neturime. Galime paprašyti išmanius kaimynus. Nebūtina gilinti upės dugno prie krantinės, gali atsirasti
sezoniniai plaukiojantys prieplaukų miesteliai, sujungti su krantu judančiais tilteliais. Taip nesunkiai sprendžia prieplaukų įrengimo problemas netgi potvynių – atoslūgių arealai.
Kokia upė be laivų? Manau, kad keletą pirmujų mobilių prieplaukų turėtų įrengti savivaldybė. Ir nupirkti plokščiadugnių upės ,,mikruškių“. Neabejoju, jog po metų parduotų šią koncesiją dešimteriopai dabar
miegantiems verslininkams. Stotelės Petrašiūnuose, kur nulipimas iš Kauno marių bjefo gulbių rojuje, Vičiūnuose, Panemunėje, Šančiuose, Centre, Vilijampolėje (Lampėdžiuose, Šilainių papėdėje, Kleboniškio kempinge ir soduose) galėtų tapti ne tik pramogos, bet ir susisiekimo objektais. Baidarių, kajakų, irkvalčių, elektrovalčių nuoma, neabejoju, greitai atsirastų prie jų. Gal atsirastų solidesnis plaukmenų ir dviračių
transporto ryšys?
Jei yra upė – reiks ir tiltų. Deja, galiojančiame Kauno Bendrajame Plane tiltai nubraižyti pagal pusmilijoninio miesto mastelį. Ir nubraižyti netiriant realių transportinių srautų (brangu), bet taip, kaip juda pieštukas piešiant kokius nors ratus aplink centrą. Toks tiltas, lengviausiai pastatomas, jau pradėtas projektuoti, tai Brastos gatvės tiltas. 100 metrų nuo Nemuno Nėries santakos smaigalio. Niekam nereikalingas, tačiau nepataisomai sužalosiantis miestovaizdį. Aleksotas turi puikius ryšius su centru. Pagaliau pratęsti gatvę nuo planuojamo tilto per Marvelės upelio slėnį, kaskadas į Aleksotą šiandien jau būtų perdaug žiauru. Sovietmečiu, iš kur liko šis sprendimas – tiko. Dabar reikėtų pamąstyti atidžiau.
Miesto transportinės problemos lieka šiaurinėje dalyje. Nebesutelpančius automobilių srautus Kleboniškio (niekaip nepriprasiu prie Meškinio vardo) tilte, galėtų be jokių to inžinieriaus statyto, kartais griūvančio tilto
rekonstrukcijos perimti naujas, mažiau kainuojantis, bet tvirtesnis Baltų g. tiltas. Šilainiškiai savo miesto kelionėms paliktų ramybėje Kleboniškio tiltą. Baltų gatvės tilto per Nerį reikia jau dabar. O ne Santakos monstro. Čia geriau atsirastų pėsčiujų tiltas nuo smaigalio saulėlydžio blyksniams abiejų upių susiliejime stebėti. Ir kartais pamatyti, kaip senovėje, Hanzos pirklių laivus, atplaukiančius iš jūros. Tegu su motorais…